Grįžęs į Kyjivą Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Valdemaras Sarapinas „Kauno dienai“ papasakojo, kaip šiandien atrodo Ukrainos sostinė ir kaip tragediją išgyvenanti Buča, kodėl svarbūs VIP vizitai.
Kyjivas atsigauna
– Kaip šiandien atrodo Kyjivas?
– Prieš kokias tris savaites tai buvo miręs miestas: tuščios gatvės – nei automobilių, nei žmonių, nes komendanto valanda su mažais pertrūkiais galiojo ne tik naktį, bet ir dieną.
Prieš savaitę jau buvo atsigavimo ženklų. Dabar gyvenimas visai atsigauna. Pradėjo veikti metro, nors ne visos linijos, traukinukai važiuoja kartą per valandą, susidaro didžiulės žmonių spūstys.
Oro pavojaus sirenos čia kaukia nuolat, štai ir ką tik prieš mūsų pokalbį kaukė. Gyvenu ambasadoje, kartu su kolektyvo žmonėmis.
Dirba kai kurios vaistinės, parduotuvės. Maisto produktai nenormuojami, o prieš dvi tris savaites buvo vienas duonos kepaliukas žmogui, lentynos apytuštės. Negalėjai sakyti, kad neįmanoma įsigyti produktų: nerandi bananų ar pomidorų, bet yra agurkų, obuolių, vakuumuotų dešryčių. Dabar lentynos jau gausesnės.
Pradeda veikti netgi kavinukės. Veikia dauguma degalinių, bet dar ne visos, tačiau degalai griežtai normuojami – iki 20 l vienam automobiliui.
– Kaip atrodė gyvenimas Lvive, kur laikinai dirbo mūsų ambasada?
– Jei ne nuolatinis oro pavojaus sirenų kaukimas, kai po tris keturis kartus per parą teko bėgti slėptis, gyvenimas buvo panašus kaip nevykstant karui. Tiesa, ten teko savo akimis matyti naftos saugyklos subombardavimą, juodus dūmų kamuolius. Beje, tos saugyklos priklauso ukrainiečiui Lietuvos garbės konsului Lvivo srityje.
Pirmieji: vyksta karas, tai pavojinga, bet VIP vizitai labai svarbūs, ukrainiečiai tai labai vertina. Šią savaitę Kyjive apsilankę Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos prezidentai buvo pirmieji į jį karo metu atvykę valstybių vadovai. (Valdemaro Sarapino asmeninio archyvo nuotr.)
Sugrįžo pirmas
– Lietuva pirmoji sugrąžino savo ambasadorių į Ukrainos sostinę. Ar grįžta ir kiti?
– Taip, buvome pirmieji oficialiai sugrąžinę į Kyjivą ambasadorių. Ambasada iš Kyjivo išsikraustė pirmą karo dieną. Dalis darbuotojų ir šeimų nariai jau buvo evakuoti iki karo. Svarbiausias personalas gyveno ambasadoje. Turima žvalgybos ir kita informacija rodė, kad gali prasidėti karas. Vasario 24-osios ryte mane pažadino Ukrainos užsienio reikalų ministro pirmosios pavaduotojos Eminės Džaparovos skambutis. Ji pasakė: „Valdai, prasideda.“ Išgirdau sprogimus. Ambasada yra į Borispolio oro uosto pusę, jis ir buvo pirmą dieną bombarduotas. Visa komanda evakavomės iš Kyjivo.
Su dalimi jos grįžome balandžio 7-ąją, nors formaliai iki tol per pastarąsias tris karo savaites daugiau laiko praleidau Kyjive nei Lvive, visų pirma dėl gausos VIP vizitų, kuriuos reikėjo surengti.
Kol kas grįžo nedaugelio šalių ambasadoriai – ES atstovybės vadovas, o tai labai svarbu, Turkijos, Čekijos, keletas Afrikos, Azijos valstybių. Kalbėjausi su kolegomis iš Estijos ir Latvijos, jų vadovybė svarsto juos grąžinti gegužės pradžioje.
Lenkija, prasidėjus karui, savo ambasadoriaus visai nebuvo išsiuntusi. Tai buvo simbolinis šalies atstovavimas – Kyjive liko ambasadorius su apsaugos pareigūnais.
Liko ir Šventojo Sosto atstovas Visvaldas Kulbokas. Su juo bendraujame bent kas antrą dieną, susiskambiname, jis buvo atvažiavęs į Lietuvos ambasadą ir kai joje lankėsi mūsų premjerė.
– Gal reikėjo likti Kyjive ir Lietuvos ambasadoriui?
– Čia klausimas ne man. Mūsų vadovai sprendimą priėmė pagal saugumo situaciją.
Iš Ukrainos mes neišvykome, dalis komandos dirbome Lvive. Kita dalis buvo Lenkijos Žešuvo mieste, iš kur dalis ambasadų, tarp jų ir JAV, Kanados, Jungtinės Karalystės, vykdo veiklą. Didžioji dauguma diplomatinių atstovybių grįžo į savo sostines.
– Dabar darbo ambasadai daugiau nei taikos metu. Kodėl į Kyjivą grįžo tik dalis darbuotojų?
– Grįžo šeši iš penkiolikos anksčiau Kyjive dirbusių diplomatų ir keturi iš septyniolikos administracinio personalo darbuotojų. Kitų fizinis grįžimas priklausys nuo bendros saugumo situacijos ir vadovybės Lietuvoje sprendimų. Jie toliau dirba Lvive, kita dalis – Žešuve.
VIP vizitai svarbūs
– Kai prieš beveik dvejus metus vykote ambasadoriauti į Kyjivą, kas galėjo pagalvoti, kad teks dirbti karo sąlygomis.
– Penkiolika metų esu dirbęs Krašto apsaugos ministerijoje, su kariuomene, tad jaučiuosi savo kailyje.
– Ar saugu Kyjive? Ar nejaučiate baimės? Matau jūsų nuotraukas – vis su neperšaunama liemene.
– Grėsmė, žinoma, išlieka. Gerai, kad Ukrainos kariai nubloškė rusus nuo sostinės, kuri buvo beveik visa apsupta. Tačiau nors rusai atsitraukė nuo Kyjivo, Černihivo, orientuojasi į kovinius veiksmus rytinėje ir pietinėje šalies dalyse, bet bombardavimo iš oro grėsmė išlieka ir čia.
Todėl ir Kyjivo meras Vitalijus Kličko, su kuriuo taip pat palaikau ryšį, ragina gyventojus neskubėti grįžti. Svarbus ne tik saugumo elementas, bet ir logistinis, organizacinis: infrastruktūra sugriauta, tiekimo grandines reikia atkurti. Jei kijeviečiai masiškai pradėtų grįžti, fiziškai būtų sunku suvaldyti procesą.
Oro pavojaus sirenos čia kaukia nuolat, štai ir ką tik prieš mūsų pokalbį kaukė. Gyvenu ambasadoje, kartu su kolektyvo žmonėmis, kurie kartu grįžo. Apie baimę ir pavojus tiesiog nemąstai. Kai vykstu į dalykinius susitikimus į miestą, mus lydi ir Vadovybės apsaugos tarnybos pareigūnai. Taip, tuomet dėviu neperšaunamą liemenę, kaip ir iš Lietuvos atvykstantieji politikai ir pareigūnai. Suprantama, vyksta karas, tai pavojinga, bet tie VIP vizitai – mūsų šalies vadovų, ministrų, Seimo narių – labai svarbūs. Ukrainiečiai tai labai vertina.
– Vieną dieną atvyksta premjerė, kitą – Prezidentas, lankėsi keli ministrai, Seimo pirmininkė ir kiti parlamentarai. Ar ir kitų šalių oficialių delegacijų atvažiuoja tiek daug?
Subombarduotas ir Lietuvos garbės konsulato pastatas Severodonecke Luhansko srityje.
– Davėme akstiną, ir dabar jų daugėja. Bet mes – avangarde.
Ukrainai labai svarbus ir gyvas politinis, moralinis palaikymas. Mūsų Prezidentas buvo atvykęs ir prieš karą, ir šią savaitę, karo metu, su dar trimis kolegoms iš Latvijos, Estijos ir Lenkijos. Tai buvo pirmieji karo metu Kyjive apsilankę valstybių vadovai.
Mūsų užsienio reikalų ministras buvo pirmasis, karo metu apsilankęs Ukrainoje, Baltijos šalių parlamentų vadovai taip pat buvo pirmi iš pasaulio parlamentų vadovų. Tarp savo srities ministrų pirmieji buvo ir Lietuvos sveikatos apsaugos, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir darbo ministrai. Lankėsi ir mūsų premjerė, Europos Parlamento nariai, o kai kurie Seimo nariai – Paulius Saudargas, Laurynas Kasčiūnas, Justinas Urbanavičius – karo metu čia jau atvykę po triskart. Taip, tai pavojinga, kelia rizikos, sudėtinga organizuoti logistiką. Bet tokių vizitų svarba visa tai atperka.
Ukrainiečiai į mus žiūri kitaip nei į kitus: ketvirtus ar penktus metus apklausose jie lietuvius išrenka draugiškiausia ir artimiausia jiems tauta. Lenkijos, Kanados, kurios irgi tarp draugiškiausių, ambasadoriai man pavydi, kad esu taip aukštai vertinamos šalies atstovas. Jei esi lietuvis, Ukrainoje turi būti aukštai iškėlęs mūsų vėliavą, advokatauti už juos. Tai ir darome.
Pirmieji: vyksta karas, tai pavojinga, bet VIP vizitai labai svarbūs, ukrainiečiai tai labai vertina. Šią savaitę Kyjive apsilankę Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos prezidentai buvo pirmieji į jį karo metu atvykę valstybių vadovai. (Prezidentūros kanceliarijos / Roberto Dačkaus nuotr.)
Naujasis Maršalo planas
– Daug konkrečių darbų būtų galima padaryti ir be vizitų.
– Ir tikrai daug daroma. Labai svarbi karinė, materialinė, humanitarinė parama, kurią mes teikiame ir dideliais kiekiais. Ji labai įvairiapusė. Tai ir ginkluotė, karinė įranga, garsieji stingeriai, kurie labai sėkmingai naudojami, prieštankinės sistemos, šautuvai, amunicija, termovizoriai, apsauginės liemenės, naktinio matymo prietaisai, daug transporto priemonių, tiek karinių visureigių, tiek ir civilinių – džipų, autobusų, keturračių, medikamentų, medicinos įrangos, vaistinėlių. Savaitgalį atvažiuoja 24 medikų grupė dirbti Kyjivo ligoninėse. Lietuva padovanojo 40 t chloro Kyjivo vandens valymo įrenginiams. Kai grįžau čia prieš tris savaites, ambasadoje iš čiaupo bėgo rudas vanduo, dabar jis jau gerokai skaidresnis.
Vizitų metu susitariama dėl daugelio konkrečių dalykų. Dėl medikų brigadų susitarta, kai čia lankėsi sveikatos apsaugos ministras. Žemės ūkio ministras tarėsi dėl ukrainietiškų grūdų eksporto per Klaipėdos jūrų uostą. Mūsų premjerės Ukrainos kolega prašė pagalbos ekspertais karo nusikaltimams fiksuoti ir dokumentuoti. Iš mūsų premjerės supratau, kad mes pasiryžę padėti.
– Kaip Lietuva dar galėtų padėti Ukrainai?
– Kol vyksta karas, reikia tęsti karinę paramą, toliau tiekti ginkluotę, amuniciją, civilinės saugos priemones, elektros ir šilumos energijos įrangą, generatorius, radijo ryšio priemones, miegmaišius, drabužius, maisto, medikamentų.
Ukraina prašo Lietuvos ir toliau spausti didžiuosius partnerius Vakaruose dėl ginklų jai perdavimo. Ukrainiečiai labai pyksta, kai didžiosios Vakarų valstybės bando skirstyti ginkluotę į puolamąją ir gynybinę, sako – visa ji gynybinė, kai gini savo šalį. Prašo spausti ir dėl sankcijų, kad jos būtų tokios, kokių negalima apeiti.
Ukrainiečiai daug vilčių deda į mus, kad kuo greičiau ES pritartų Ukrainos kaip kandidatės į šią sąjungą statusui. Ir aš manau, kad dabar unikalus šansas įtraukti Ukrainą į ES narystės traukinį. Gyventojų palaikymas narystei ES apie 93 proc. Ukrainos vadovai ir žmonės tikisi, kad birželį per ES vadovų susitikimą bus fiksuotas Ukrainos statusas kelyje į ES.
Jau dabar reikia pradėti mąstyti apie įsijungimą į Ukrainos atstatymą. Kuriamas didžiulis Maršalo planas Ukrainai, apie tai jau kalbama Briuselyje. Platus spektras mūsų įmonių, ir ne tik statybos, tikrai turės daug darbo.
Lietuvio netektis
– Kiek lietuvių iki karo gyveno Ukrainoje? Ar turite žinių, kiek jų išvyko?
– Iki karo, oficialiais duomenimis, gyveno 2 200 lietuvių. Ambasados registracijoje, kuri neprivaloma, buvo užsiregistravę apie 350. Prasidėjus karui, kvietėme visus registruotis, prieš porą dienų tokių tebuvo 26. Dalis išvyko, gal kiti nesiregistravo.
Lietuva kare irgi jau patyrė skaudžių netekčių. Žodžiais neapsakysi praradimo – netekome kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus.
Patyrė nuostolių ir verslas. Kyjive subombarduotas lietuvių valdomas prekybos centras „Retroville“. Šis didžiulis, panašus į mūsų „Akropolį“, centras – šimtaprocentinė lietuviška investicija, priklausant „BT Invest“ įmonių grupei.
Nukentėjo ir „Novus“ prekybos centrų tinklas, sukurtas dalies verslininkų, anksčiau kūrusių „Maximos“ tinklą Lietuvoje. „Novus“ turėjo 93 parduotuves, iš jų dauguma nukentėjo nuo bombardavimo, išvogti sandėliuose buvę produktai. Kalbėjau su direktoriumi Marku Petkevičiumi, sakė, kad 67 parduotuvės jau dirba, bet nuostoliai milijoniniai.
Beje, „Novus“ pirmieji Kyjive pradėjo nemokamai dalyti maistą kariams ir gyventojams, besislėpusiems metro. Rusijos propagandos jie buvo labai neteisingai apkaltinti, neva prasidėjus karui pakėlė kainas, nors buvo atvirkštinis veiksmas.
Subombarduotas ir Lietuvos garbės konsulato pastatas Severodonecke Luhansko srityje.
Karas suvienijo tautą
– Iš kai kurių miestų ir miestelių rusai paliko tik griuvėsius ir masines kapavietes.
– Ukrainiečiai su prezidentu Volodymyru Zelenskiu priešakyje pasiryžę atstatyti sugriautus miestus ir miestelius. Taip pat ir Bučą. Vaikščiodami ten sutikome porą moterų, jos pasakojo, kaip iš 5 tūkst. iki karo šiame nedideliame kurortiniame miestelyje gyvenusių vietinių šiuo metu beliko 30 žmonių. Miestelis subombarduotas, bet jo valdžia ir žmonės pasiryžę jį atstatyti, Kyjivas jau pradeda griuvėsių valymą.
Tvirtybė: pasak V.Sarapino, prezidento V.Zelenskio veide didžiulis nuovargis, bet kartu ir stiprybė. Jis rodo neįtikėtiną valią ir tvirtybę, jis suvienijo tautą.(Valdemaro Sarapino asmeninio archyvo nuotr.)
Ką pamačiau nuvykęs į Bučą, Borodianką, trūksta žodžių rusų karių žvėriškumui nusakyti. Jie šaudė civilius, užtekdavo pamatyti segint ukrainietišką ženklelį. Bučoje mus privedė prie masinės kapavietės: didžiulė duobė, uždengta polietilenu, ir ten 280 civilių kūnų. Ukrainiečiai dabar juos ekshumuoja, identifikuoja, bando fiksuoti ir dokumentuoti karo nusikaltimus, kad ateityje tai būtų įrodymai tribunoluose. Bet jiems trūksta pajėgų, tad prašo ir Lietuvos pagalbos.
– Pasakojate, kaip šiandien atrodo Kyjivas, Buča. Ką matote ukrainiečių veiduose? Ar jau viltį?
– Visų – pradedant prezidentu V.Zelenskiu – veiduose didžiulis nuovargis, bet kartu ir stiprybė. Šiomis dienomis vėl teko būti šalia jo, kalbėtis. Jis rodo neįtikėtiną valią ir tvirtybę, jis taip suvienijo tautą.
Vladimiras Putinas tikrai neapskaičiavo, kad karas taip suvienys ukrainiečius. Net iki karo mažiau proukrainietiški miestai kaip Charkivas ar Mariupolis dabar tiek susivieniję, kad rusai to nenumatė. Ukraina tapo totalios vienybės tauta, vadovaujama prezidento susivienijusi į vieną kumštį. Ideologinį ir informacinį karą Ukrainoje V.Putinas ir jo chunta tikrai prapylė.
Kumštis: V.Putinas neapskaičiavo, kad karas taip suvienys ukrainiečius. Net mažiau proukrainietiški miestai kaip Charkivas ar Mariupolis dabar susivieniję, visa šalis – kaip vienas kumštis. Ideologinį karą V.Putino chunta tikrai prapylė. (Scanpix nuotr.)
– Belieka tikėtis, kad tuoj prapils karą galutinai.
– Tikrai taip.
