Būsima privati lėktuvo pilotė Viktorija Urbonaitė ir pilotų instruktorė Aušrinė Keršytė papasakojo apie savo kelionę link aviacijos.

– Tu esi žurnalistė. Kodėl nusprendei įlipti į lėktuvą ne kaip keleivė, o kaip būsima pilotė?

– V. Urbonaitė: negaliu tiksliai atsakyti, kodėl taip nutiko, bet man atrodo, kad tai panašu į meilę. Gal net daugiau nei meilė. Atrodo, kad mane užkrėtė pilotai, su kuriais susipažinau – pamatai jų akis, kai jie dirba labai anksti ryte arba vėlai vakare. Jei stumdo, taiso, kažką daro – matai jų užsidegimą. Tada ėmiau galvoti, kad jie žino kažkokią paslaptį, kurią ir pati noriu sužinoti. Taip atsidūriau čia – jie mane prisijaukino. Sakė, kad jiems atrodo, jog man patiktų. Taip bandžiau, prisijaukinau šią vietą, ir dabar Paluknys tapo mano antraisiais namais.

– Bet juk lėktuvas – vyriškas įrenginys. Tai stereotipas? Kodėl Lietuvoje ši profesija tokia vyriška? Ar mokslai sunkūs?

– V. Urbonaitė: mokslai tikrai nelengvi. Suprantu, kad jei žmogus turi techninį mąstymą, jis perskaito ir nueina laikyti egzamino. O aš iš pradžių viską skaičiau kaip romaną – apie keturtakčius variklius, meteorologinius reiškinius. Bet vėliau suvokiau, kad smegenys veikia taip pat, jei nori – gali išmokti viską.

Vieno lėktuvo vardas yra Cesna – ji man labai miela. Kai atvažiuoji žiemą, retai kada gali pakilti. Tada užeini į angarą, jie stovi sustatyti – atrodo, miega. Kaip naminiai gyvūnai, man jie labai švelnūs, jaukūs. Ir apskritai – norint valdyti lėktuvą, reikia daug švelnumo. Kuo griežčiau jį suimsi, kuo grubiau elgsiesi – tuo labiau jis tavęs neklausys.

LNK stop kadras

– Koks jausmas pačiai pilotuoti lėktuvą, nors ir nedidelį, ir atsiplėšti nuo žemės?

– V. Urbonaitė: nuostabus, bet sunkiai apibūdinamas. Pradžioje man labai nesisekė tupdyti. Pakilti išmoksti greitai, o tūpimas – baisus. Atsimenu, skridome su mano instruktore Aušrine iki Trakų. Buvo sekmadienio vakaras, auksinė valanda – viskas geltona, rožinė, nei vieno orlaivio, tik mes. Ežerai žvilga, vaizdas nuostabus – ir tada po mumis praskrido du gandrai. Tas vaizdas buvo toks stiprus, kad apsiverkiau. Tada Aušrinė pasakė: „Tu dar pamatysi daug nuostabesnių dalykų, bet dabar reikia išmokti tupdyti lėktuvą.“

– Kas baisiausia sėdint piloto kėdėje arba šalia instruktoriaus?

– V. Urbonaitė: sunkiausia buvo įveikti baimę tūpti. Kai staigiai pradedi leistis, atrodo, kad žemė labai arti – tuoj nukrisi. Paskui pradedi suvokti aukščius, lėktuvo gabaritus, kaip jis sklendžia. Tave treniruoja – kol atsipalaidavęs, smagiai šnekučiuojiesi, instruktorius staiga išjungia visus prietaisus ir sako: „Sugalvok, kaip nutūpti.“

Turėjau imituoti avarinį nusileidimą. Greitai skaičiuoti, galvoti, kaip saugiai leistis. Rėkiau: „Jūs davėt tik 3 sekundes!“ O ji atsakė: „Kai mokysiesi pilotuoti sraigtasparnį, turėsi tik vieną.“ Gal didžiausia baimė – ar spėsi sugalvoti sprendimą. Bet gal tai ne baimė, tiesiog reikia kartoti. Kur kliūni – ten trūksta žinių arba praktikos. O kai darai, šlifuoji – pradedi daryti taip, kaip reikia.

– Tavo darbas – žurnalistika, komunikacija, krizės. Kas bus, kai rankose jau laikysi privataus piloto licenciją?

– V. Urbonaitė: visada juokauju, nors tai pusiau tiesa – sakau: kas jus iš draugų nuskraidins į Nidą kavos? Aš būsiu tas geriausias draugas.

– Ar tikrai Viktorija – pavyzdinga mokinė?

– A. Keršytė: kiekvienas mokosi savo tempu. Iš Viktorijos pati labai daug išmokau – kai kur ji man net pavyzdys. Jei žmogui iškart viskas pavyksta – puiku. Būna studentų, kurie pirmą kartą patys nutupdo lėktuvą. Bet kai žmogus lipa per save, kai mokosi ne tik techniškai, bet ir vidumi – tokie pasiekimai daug reikšmingesni.

– Jūs pati pilotuojate ir sraigtasparnį – tai jūsų darbas. Dalyvaujate misijose, stebite objektus. Kodėl žmonės ateina į aviaciją? Gal tai nepaaiškinamas meilės jausmas?

A. Keršytė: kiekvienas ateina dėl skirtingų priežasčių. Kiekvienas atranda kažką savo.

– O kodėl pati atėjote?

– A. Keršytė: buvo daug priežasčių. Bet pirmiausia – sutikau žmogų, kuris užkrėtė aviacija. Tai tarsi liga. Net dabar sėdint namuose galvoji: geras oras – ar tikrai verta pasiimti išeiginę? Tai didžiulė aistra. Meilė aviacijai atsiranda, įsišaknija – ir tada jau labai sunku ją paleisti.