Šeštadienio interviu: kaip gyvenate?
Zina Daublienė: “ Mėgstu lietingus rudenis, kuriuos visi peikia!”
Kaip dažnai gyvenime nutinka, su ginekologe Zina Daubliene susipažinau visai atsitiktinai: tiesiog ligoninėje mus suguldė vienoje palatoje. Tuo metu jai buvo paaštrėjusi stuburo negalia. Tačiau ji, nepaisydama “ligonės statuso”, vis tiek lakstė į Klaipėdos ligoninės onkologijos korpusą konsultuoti ar tikrinti, kaip jos operuotos ligonės jaučiasi. Kai stodavo atokvėpio nuo darbo ir procedūrų valandėlės, ponia Zina pasakojo apie... avytes.
Nuo tos pažinties ligoninėje praėjo keli mėnesiai. Per tą laiką Zina Daublienė pakeitė darbo vietą — dabar ji Apskrities ligoninės ginekologijos skyriaus vedėja. Darbo vieta pasikeitė, tačiau ne jo profilis. Kaip ir anksčiau, daktarė ir operuoja, ir konsultuoja. Tačiau, kalbinant ją šiame šeštadienio interviu, knietėjo išsiaiškinti, kaip gyvena tos avytės, apie kurias taip nuoširdžiai moteris pasakojo, žinoma, kaip atrodo ir jos gyvenimas pačios vertinimu.
— Atrodytų, tokios viena nuo kitos nutolusios sferos — medicina ir... avių auginimas. Kaip “įsipainiojote” į tokius reikalus?
— Vyro mama atgavo žemę Kretingoje, netoli garsėjančios “Vienkiemio” užeigos. Toje žemėje reikėjo kažką daryti. Vyras prasmegęs savo darbuose — dantų technikas. Aš — savo. Tuo metu atrodė patogiausia įsigyti žirgą, avių. Taip ir padarėme. Tačiau tų avių auginimu ir priežiūra rūpinasi mano vyras Bronius. Aš toje žemelėje su tvarteliu — reta viešnia. Atvažiuoju tik pasidžiaugti buronėlėmis. Visai neseniai vyro teiravausi, ką jis ketina su tomis avimis toliau daryti. Tai jis pranešė, kad kelios avys būsiančios paaukotos mano gimtadieniui birželio mėnesį. O kas bus toliau, dar reikės galvoti.
— Ir kiek tų avių dabar tenka ganyti?
— Dvidešimt šešias įvairių dydžių ir plauko. Jau nemenkas “ūkis”.
— Tai savo gimtadienį toje sodyboje ir švęsite su avienos šašlykais?
— Ne, ten sodyba labai apleista. Paprastai savo gimtadienius švenčiu sode, kurį labai mėgstu. Vasarą “sudarome grafikus”, kas ir kada atvažiuos: giminės, seserys su šeimomis, darbo kolegos, šeimos draugai.
— O kaip darbus pasidalijate sode?
— Vyrui — vėl visi ūkio darbai. Man — tiktai gėlynai. Daržo nesame užsisodinę. Tik lysvelę krapams, salotoms. Jas sėti, sodinti, ravėti — irgi mano pareiga. Mano rankos labai džiaugiasi, kai sulenda į žemę. O šiaip jau sodas — labiau poilsis, negu ūkis.
— Jis reikalingas po visų medicinos darbų?
— visuomet labai daug ir intensyviai dirbau ir dirbu. Gyvenime taip susiklostė, kad esu pakeitusi nemažai darbo vietų. Kai kurie kolegos yra įsitikinę, kad tai, na, tarsi minusai profesijoje. O aš manau, kad pliusai. Į Klaipėdos ligoninę atvažiavau dirbti paskirta į ginekologijos skyrių. Kadangi aš kilusi iš Kretingos, netrukus buvau pakviesta dirbti į jos ligoninę ginekologijos skyriaus vedėja. Bet po trejų metų darbo ten, įgijusi praktikos, vėl grįžau į Klaipėdą. Šį kartą — Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Dirbau Klaipėdos zonos vyriausiąja akušere. Atrodytų, tai labiau “popierinis” darbas. Bet man jis tokiu netapo. Esu išvažinėjusi Šilutę, Šilalę, Tauragę, Plungę, Telšius, Skuodą skersai išilgai. Kokių tik ginekologinių ligų stadijų neprisižiūrėjau! Tai buvo sunki, bet gera mokykla, kuri gal net neatstotų dešimties metų studijų universitete! Turėjau ryžto imtis atsakomybės, dažnai ir rizikuoti, priimdama sprendimus padėti kolegoms.
po to nėriau į mažai pažįstamą sritį — onkologiją. Vėl teko mokytis Lietuvos onkologijos centre. Dešimt metų kovojau su onkologinėmis ligomis.
— Ar yra tekę patirti nesėkmių?
— Veidmainiaučiau, teigdama, jog jų nebuvo! Labai sunkiai išgyvenau pacientės mirtį. Ji pasimirė kitą parą, kai buvau padariusi operaciją. Trombembolija. Sielvartauju, jei po operacijos prasideda komplikacijos.
— Ar yra buvę atvirkščiai — kai savimi net pasididžiuojate?
— Be abejonės. Kai imuosi sunkių ir rizikingų operacijų. Ir — kai jos pavyksta. Antra vertus, kiekviena operacija turi savą tikslą. Vėžinės ligos būna pažengusios tiek, kad visiškai jos išgydyti operacijos būdu nebeįmanoma. Tik pristabdyti, pašalinant auglio didžiąją dalį. Kiekviena operacija sieki skirtingų tikslų.
— Yra dar ir bet kurio darbo, neišskiriant ir Jūsų, emocinės pusės. Kaip pavyksta su jomis susitaikyti?
— Dabar jau esu išmokusi nuo jų atsiriboti. Tai nereiškia, kad esu abejinga. Ne. Tiesiog žinau, ką ir kaip esu padariusi. Ir rūpinuosi tik vėlesne gijimo eiga. Daugiametė praktika jau įtikino: emocinis gydytojo sielvartas ligoniui išgyti nepadeda. Stebukladarys yra tik profesionalumas. Toje plotmėje ir stengiuosi kaip galėdama geriau išsitekti.
— Ar Jūsų sūnus ir dukra eina mamos, tėčio pėdomis?
— Dvidešimt penkerių metų Margarita, kaip ir tėvas, pasirinko dantų technikės kelią. Dirba Vilniuje ir universitete studijuoja vadybą. Dvidešimt ketverių sūnus Henrikas vadybą baigė Klaipėdos universitete ir dabar dirba “Master foods” kompanijoje. Gal jų pasirinkimui įtakos turėjo ir tai, kad augo labai savarankiški, nes mes su vyru Bronium nuolatos mokėmės ir tuomet, kai jau turėjome praktikos. Margarita ir Henrikas — pametinukai. Jie buvo visai mažiukai, kai po pusmetį mokiausi tai Leningrade, tai po kelis mėnesius — Vilniuje ar Kaune. Ir apskritai mediko gyvenimas — nuolatinis mokslas. Tebesimokau ir dabar.
— Kokie Jūsų pomėgiai?
— Jau daug ką įvardinau pradžioje mūsų pokalbio. Mėgstu dailę, lankausi parodose. Labai patinka impresionistų drobės. Aną dieną kolegė atnešė du tomus impresionistų reprodukcijų. Laisvą minutėlę po operacijų pradėjau vartyti, žiūriu, kad valanda praėjo! Tiesiog pailsėjau. Negaliu pasigirti mėgstanti keliones į užsienius. Man be galo įdomi Lietuva. Ir dar ne visa pažinta, išžiūrėta. Dažnai ir toli važiuoti nereikia. Stebuklai čia pat. Kad ir Neringoje. Mėgstu gaminti ir vaišinti. Tarp Kalėdų ir Naujųjų metų su bendradarbiais ir bičiuliais būtinai susirenkame palydėti senųjų ir padėkoti jiems, pasidžiaugti mielų žmonių artuma. Pribloškiau savą kolektyvą, kai nurodžiau, kur susitiksime — Melnragėje. Važiuodamos kolegės spėliojo, ką ten veiksime? O aš liežuvį laikiau už dantų. O Melnragėje iš už krūmų — šast Kalėdų Senelis su dovanomis.
Labai mėgstu staigmenas. Dar mėgstu, nesistebėkit, lietingą rudenį, kurį visi peikia. O aš tuomet geriausiai jaučiuosi ir esu kupina energijos.
Dar mėgstu skaityti. Tačiau dabar, jei žinau, kad kitą dieną teks kelis kartus operuoti, akis pataupau, atidėdama knygą į šoną.
Naujausi komentarai