Jau ne vienus metus kalbama apie nepakankamą valstybės dėmesį smurtui, kurį patiria vaikai, apie būtinybę stiprinti vaiko teisių apsaugos bei dirbančių su rizikos šeimomis specialistų kompetenciją,  apie elgetiškus socialinių darbuotojų atlyginimus ir ribotas jų galimybes apginti vaiką. Tačiau visa tai dažniausiai lieka tik visuomeninių organizacijų mėginimais pakeisti situaciją. Arba reikalavimais įstatymu įteisinti smurto prieš vaikus draudimą. Tragedija Saviečiuose, kai tėvas į šulinį sumetė du savo paties mažylius, sveiku protu nesuvokiama, tačiau XXI amžiaus Lietuvoje, deja, tai tikrovė. Dar baisiau, kad tokių žmogžudysčių, jau nekalbant smurto atvejų, yra žymiai daugiau, nei apie tai pranešama arba registruojama policijoje.

Du mažyliai prarado gyvybę. Tėvas juos tiesiog sumetė į šulinį. Visuomenė sukrėsta, pikta, pasibaisėjusi ir smerkianti bei reikalaujanti veiksmų iš valdžios. Šioji nusprendžia, kad trūksta metodikos, reikia naujos institucijos. Neva tai padės. Neva, tai išsigelbėjimas, užkirsiantis kelią smurtui šeimose.

Prireikė dviejų vaikų gyvybių, kad visuomenė ir valdžia bent kelioms dienoms atkreiptų dėmesį į kasdienines dramas, vykstančias kiekviename mieste, miestelyje ar kaime. Tarsi iki šiol tūkstančiai vaikų kasdien nepatirtų smurto, negyventų didžiuliame skurde, neturėtų ko valgyti ir kiekvieną valandą nebijotų, kad girtas tėvas ar motina nesulaužys jiems rankos ar neprispaus veiduko prie įkaitusių krosnies durelių. 

„Kasmet Lietuvoje savo namuose, savo šeimos narių nužudoma tiek vaikų, kiek jų maždaug yra vidutinėje kaimo mokyklos klasėje. Sužalojama ir suluošinama šimtai vaikų, o kasdien primušamos dešimtys tūkstančių“, – tvirtina žmogaus teisių ekspertė psichologė Dovilė Šakalienė.

Šiuo žodžius geriausiai atspindi policijos statistika. Vien per praėjusius ketverius metus šalyje smurtą artimoje aplinkoje patyrė per 2,7 tūkst. vaikų, 8 kūdikiai nužudyti, o dar vienai moteriai pernai pareikšti įtarimai dėl pasikėsinimo nunuodyti du savo nepilnamečius vaikus.

Šie vaikai taip ir liko statistiniais skaičiais. Dėl jų niekas nesipiktino, dėl jų nerengti susitikimai, netobulintos metodikos ir nesiūlyta steigti naujų institucijų. Pasak ekspertų, nereikia dar vienos „supervizijos“, institucijos, nes jau esančios turėtų prisiimti atsakomybę ir dirbti kaip vieninga sistema, o ne atskiri elementai.

Akivaizdus institucijų nebendradarbiavimo pavyzdys – vos kelių dienų įvykis Panevėžio rajone. Policijos pareigūnai prieš Naujuosius metus, gruodžio 31 d. sulaikė ir į areštinę uždarė dviejų vaikų motiną, tačiau nei socialinei darbuotojai, nei vaiko teisių apsaugos skyriui apie tai nepranešė. Du paaugliai namuose vieni gyveno keletą dienų, o apie tai socialinė darbuotoja sužinojo tik atsitiktinai. 

„Ačiū Dievui vakar paskambino iš nekilnojamojo turto dėl socialinio būsto problemų, dėl nesutvarkytų dokumentų. Nuėjusi į šeimą pamačiau, kad 14 ir 15 metų vaikai palikti vieni. Jie mane informavo, kad mama areštinėje uždaryta trims mėnesiams. Negavome jokio pranešimo, kad mamos nėra, kad nepilnamečiai vaikai vieni. Paskambinau į Vaiko teisių apsaugos skyrių, pasidomėjau. Jie taip pat negavo jokios informacijos iš policijos“, – teigia socialinė darbuotoja Lijana Žlibienė.

D. Šakalienė pastebi, kad reikiamos struktūros Lietuvoje egzistuoja, bet visi jų darbuotojai stokoja kompetencijos. „Tarsi tam tikri elementai yra - vaiko teisių apsaugos specialistai, socialiniai darbuotojai, policija, mokytojai, pediatrai. Bet jie visi stokoja tinkamų praktinių kompetencijų, kaip atpažinti smurtą, ką daryti. Nėra sukurto algoritmo, kaip reaguoti ir kas toje grandinėje turi suveikti, įsijungti. Nėra aiškaus bendradarbiavimo“, – sako D. Šakalienė.

Pasak psichologės, dabartinė valstybė politika – ne padėti šeimoms turinčioms problemų, bet žiūrėti, kaip jos degraduoja iki tokio lygio, kai jau nieko negalima pakeisti, priklijuoti etiketę „socialinės rizikos šeima“ ir tiesiog stebėti, kaip auga antra, trečia karta, gyvenanti iš pašalpų ir smurtaujanti prieš savo vaikus, kaip ir prieš juos smurtavo jų tėvai. O šeimos, kurios dar turi galimybę išsikapstyti iš užburto rato net nesikreipia pagalbos, nes bijo būti pasmerktos, bijo būti įrašytos į negarbingą sąrašą – socialinės rizikos šeima. Nes tai reikš, kad tu neišlaikei gyvenimo egzamino, nesugebėjai susitvarkyti su problemomis šeimoje.

„Parodysi, kad tavo šeima „susimovė“, kad viskas yra blogai. Tai ką? Būsi įtrauktas į socialinės rizikos šeimų sąrašą ir ką gausi? Špygą gausi. O ko reikia? Reikia normalaus paslaugų paketo“, – sako D. Šakalienė.

Prieš trejus metus Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos atliktas tyrimas parodė, kad dalyje savivaldybių socialinių darbuotojų per mažai, todėl šeimos ir jose augantys vaikai socialinio darbuotojo pagalbą gauna tik tada, kai tam turi galimybę, o ne tada, kai tokios paslaugos klientams reikalingos.

Ta pagalba dažniausiai apsiriboja konsultavimu ir informavimu, o kitos socialinės paslaugos: apgyvendinimas savarankiško gyvenimo namuose, laikinas apnakvindinimas, intensyvi krizių įveikimo pagalba, teikiamos retai. 

„Toms blogoms šeimoms praktiškai nepadedama, nes žmonės stokoja ir kvalifikacijos, ir praktinės kompetencijos, dažnai – motyvacijos. Kai neturi pinigų benzinui, kad galėtum nuvažiuoti pas tas šeimas, kai turimas darbo krūvis tikrai labai didelis, kai neturi įrankių, kaip identifikuoti smurtą, ką daryti? Nėra reikalingo mechanizmo, tai kur gi dėti tuos vaikus, ką daryti su ta šeima?“ – klausia D. Šakalienė.

Net socialinės apsaugos ir darbo ministerija pripažįsta – kiek šalyje savivaldybių, tiek ir tvarkų, kaip reikia dirbti su socialinės rizikos šeimomis. Skiriama per mažai žmogiškųjų išteklių, socialiniams darbuotojams ribojamas transportas, nustatomas konkretus kilometrų skaičius, kiek jie gali nuvažiuoti, o, pavyzdžiui, kaimiškose seniūnijose darbuotojai pas klientus važiuoja dviračiais, eina pėsčiomis, negali aplankyti ir patikrinti šeimų vakarais, savaitgaliais.

Praėjusiais metais valstybė savivaldybėms skyrė beveik 0,25 mlrd. eurų piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams. Skaičiuojama, kad pusė šių lėšų liko nepanaudotos ir jas savivaldybės turėtų skirti socialiniams darbuotojams finansuoti, kurti mobilias savaitgalines ir naktines grupes, samdyti psichologus, kitus specialistus, pirkti reikalingas paslaugas iš nevyriausybinių organizacijų.

Ar tai bus padaryta? Net socialinės apsaugos ir darbo ministrė pripažįsta, kad yra atvejų, kai savivaldybės sutaupytas lėšas panaudoja skoloms grąžinti ar keliams tiesti, kai daugiau nei 10 tūkst. socialinės rizikos šeimų ir apie 20 tūkst. jose gyvenančių vaikų laukia pagalbos. Jau tapo normalu, kad lietuviai didžiuojasi gyvendami iš pašalpų, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems vaikai - tik pinigų šaltinis.

Ir nieko nebestebina motina, socialiniam darbuotojui į akis rėžianti, kad ji dirbti neisianti, nes pašalpos didesnės nei atlyginimas. Taip nestebina tris vaikus turinčio vyro atsakymas į klausimą, kodėl šis neieško darbo, kad jis jau savo atidirbo, t.y., turi tris vaikus už kuriuos gauna atlyginimą iš valstybės, arba frazė: „vaikus auginti pigiau nei kiaules, nei jų šerti, nei prižiūrėti“.