– Kas yra Žolinė – ilgasis savaitgalis?

– Kaip kam. Žolinė nuo 2000 m. yra valstybinė šventė. Tačiau štai savo rankose turiu medinį kalendorių, galėčiau parodyti, kad jau ten Žolinės šventė yra pažymėta. Tai lelijos žiedas, kuris simbolizuoja Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimą į dangų. Ir tiek Rytų, tiek Vakarų konfesijos krikščionių šią šventę labai pažymi. O šventės esmė... Esmė dar ir tokia, kad, kaip sako priežodžiai arba patarlės, „ant Žolinaitės pilnos javų šalinės“ arba „Žolinėj Dievas savo vaisius prinokino ir vaikams išdalino“. Taigi, tai yra džiaugimasis dosnia vasara. Be to, tai ir saldi šventė, nes yra šviežio medaus.

– Bet, žiūrėkite, daugeliui mūsų tai tiesiog ilgasis savaitgalis. Bet kiek tai susiję su gamta, su Žoline ir su pačiu bažnyčios kalendoriumi? Nes čia bažnyčios faktorius juk taip pat veikia.

– Be jokios abejonės, taip. Daug kur atlaidai yra labai gražiai paruošiami. Trakuose vyksta ir procesija mieste, ir bažnyčios prieigos papuoštos gėlių kilimais. Ir žmonės ateina šventiškai nusiteikę į bažnyčią, būtinai rankose turėdami puokštelę, kuri yra ypatinga – joje tarp lauko ir darželio gėlių yra įpinta tai, ką žmogus augino. Tai įvairūs javai, javų varpos, ir tos varpos, pašventintos bažnyčioje, įgauna tarsi stebuklingą galią. Jos laikomos visus metus prie šventųjų paveikslų kaimo troboje ir naudojamos ypatingais atvejais. Jei atsiranda kokia nors stichinė grėsmė, pavyzdžiui, vėjas, galintis nunešti stogus, arba stiprus lietus, tada pasmilkomos tos žolelės. Ir tikima, kad bėdos aplenks. Jei žmogus susirgo arba gyvulys, taip pat tomis žolelėmis smilkoma.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Jūs kalbate apie įvairias žoleles. Mums tarsi Joninės daugiau visokių žiedų ir paparčių šventė. Ar iš tiesų tos žolelės yra tokios svarbios? Ar girdžiu teisingai, kad dabar tai labiau ruginių kultūrų šventė?

– Taip, dabar tai daugiausiai javų šventė, bet Dzūkijoje šią šventę vadino Kopūstine. Taip, kad ir kopūstas, ir agurkėlis, ir morkytės taip pat šventinamos bažnyčioje. Visa kraitelė gamtos dovanų, tarsi žmogaus darbu užaugintų.

– Galima sakyti, kad tai labiau gamtos turtų šventė, nes jei Žolinę imame kaip žolelių šventę, į vasaros antrą pusę tos žolės jau būna nudžiūvusios. O dabar, kaip sakote, daugiau visokiausių gamtos turtų.

– Ne tik. Vis tik dar yra gamtoj spalvų. Aš turėčiau priminti, kad pagal bažnytinę legendą yra paprotys, kad reikia rankoje laikyti puokštelę. Sakydavo, jei neturėsi jos rankose, velnias savo uodegą įbruks. Tai ateina iš bažnytinės legendos, kuri pasakoja, kad labai senais laikais, atvėrus Švenčiausios Mergelės Marijos kapą, kūno ten nebuvo rasta. O kas buvo? Gėlės, kurios labai kvepėjo. Iš čia kyla rožinio tradicija ir kiti labai svarbūs bažnyčiai dalykai.

– Bet ar Žolinės minimos tik Lietuvoje, ar ir kitose pasaulio valstybėse jas švenčia?

– Šiaip krikščionių bažnyčios visame pasaulyje švenčia Žolinę, tačiau skirtingai. Vienos yra paskelbusios valstybine švente, kitos tradicine švente, dar kitos tik bažnytine švente laiko. Kas labai įdomu, pas mus po bažnytinių atlaidų paprastai susitikdavo giminės. Ir jie atsinešdavo kraitelį su įvairiais skanėstais, likusiais nuo darbymečio, pavyzdžiui, skilandį, kitus gardumynus, skanų sūrį, šviežią medų. Susėsdavo ir dalindavosi ne tik maistu, bet ir rūpesčiais bei džiaugsmais: kas sekėsi vasarą, kas gerai pavyko, kas užaugo, ko galbūt dar trūksta. Gal kokia bėda ištiko, gal kam nors reikia pagalbos.

– Jūs užsiminėte apie tas dalybas. Ar galima sakyti, kad po Žolinės vasara, deja, baigiasi?

– Priežodžiai taip sako: „Po Žolinaitės jau pasirodo ir šalnaitės“, „Po Žolinės diena šuoliais trumpėja.“ Tad iš tikrųjų kai kur sakoma, kad Žolių šventė yra pirmoji rudens diena.