– Apžiūrinėju jūsų nuostabias verbas ir negaliu atsistebėti – tokių dar niekur neteko matyti. Gal dėl to, kad pagal išsilavinimą esate keramikė?

– Galbūt (šypsosi). Iš tiesų 1998 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijau keramikos menų magistro laipsnį. Tuomet neturėjau dirbtuvių, molio degimo krosnies. Ištekėjau, sukūriau šeimą, vienas po kito gimė vaikai ir kažkaip nė pati nepajutau, kaip palinkau prie žolynų – verbų pynimo, sodų rišimo, žolinių skulptūrų kūrimo.

– Ar teisingai supratau – kai negalėjote išreikšti savęs kaip keramikė, ėmėte ieškoti širdžiai mielų alternatyvų ir taip netikėtai atradote žolynų pasaulį?

– Sakyčiau, atradau jį labai tikėtai. Mano senelis Jonas Dagys buvo botanikas, o jo mama, mano promočiutė, kaip vėliau sužinojau, buvo žolininkė, pažinusi žoles ir jomis gydžiusi žmones. Jiedu gyveno Biržų krašte ir ten rinkdavo vaistažoles. Manau, iš juodviejų tas potraukis liesti, džiovinti, pažinti žolynų pasaulį persidavė ir man.

Kai dar buvau maža, gyvenome Mokslininkų namuose, kurie buvo skirti ir Vilniaus universiteto dėstytojams. Mano mamytės, jos brolio šeimos dalijosi vienu erdviu butu netoli Lukiškių aikštės. Senelis irgi gyveno drauge su mumis ir dažnai vesdavosi mane pasivaikščioti po Vilniaus parkus. Būdavo, nuskina lapelį nuo kokio nors krūmo ir sako jo lietuvišką, paskui lotynišką pavadinimus. Labai norėjo, kad aš būčiau biologė. Deja… Pasirinkau keramiką.

– Tai kas jūs labiau – keramikė ar žolynų užkalbėtoja?

– Sunkus klausimas. Vis tik dabar labiau žolynai nugali. Jie taip įsišaknijo į mane. Turbūt su jais ir per juos šiuo metu esu labiau aš. Kas žino, jei daugiau laiko ir pastangų skirčiau keramikai, galbūt, bėgant metams, pražysčiau vėl kitaip.

Augalų pasaulis stebuklingas ir labai šiltas. Augalai – tarsi maži medžių vaikai. Dirbant su jais atsiranda visai kitoks jausmas, nei kuriant iš molio, nors ir labai man brangaus – paslankaus, plastiško. Žolė irgi turi stebuklo elementą. Darbuojiesi su ja ir atgal gauni daug gamtos jėgos. Vyksta tarsi abipusis virsmas.

Kūriniai: „Verbų rišėjai labai griežti, jie mano verbas vadina interjero detalėmis. Bet man jos vis tiek yra verbos!“ – savo kūrybos laisvę ir teisę gina menininkė, mėgstanti savo verbose vaizduoti visokius gyvus sutvėrimus. / V. Bitinaitės-Stankevičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kada pradedate žolynus rinkti, kad rudenį, žiemą rankos turėtų darbo?

– Sulig pačiu jų dygimu. Kai tik pražysta pirmosios pienės, smilgos šiauštis, tai jų galvytes ir skainioju po truputį. Nes iki Joninių reikia suspėti. Neprisirinksi – paskui bus per vėlu: nudegs saulėje, ims byrėti.

Kai iš daugiabučio rūsio, jau sudžiovinti, žolynai atkeliauja pas mane į viršų ir pasklinda po virtuvės grindis, tuomet namai tampa panašūs į tvartelį, kuriame gimė Kristus. Žiemą aš taip pasiilgstu žolių, kad darbas tampa tarsi malda. Kiekvienas kūrinėlis primena, kad po kelių mėnesių grįš pavasaris, gamta atgims ir vėl viskas sužydės. Tokios mintys sukasi, kai dirbu prie didelio virtuvinio stalo. Viena ausimi klausau, ką veikia mano šeimyna, kita girdžiu tylų šiaudų šnabždėjimą.

Vaikai jau dideli. Kol buvo mažesni, mėgindavo ir patys ką nors iš tų mano žolelių raišioti. Tačiau daugiausia stebėdavo, ką daro mama, nes tas procesas užburiantis. Turbūt jų atminimuose tokia ir išliksiu – palinkusi prie stalo, aplink kurį krūvos kvepiančių žolių. Jos pinasi, jungiasi, lipdosi ir ilgainiui tampa skulptūromis, paveikslais, altorėliais, verbomis.

Lietuviai tikėjo, kad kaip velykinį margutį, taip ir verbą reikia saugoti metus, o prieš kitas Velykas pakeisti nauja.

– Per trisdešimt kūrybos metų turbūt jau turite savo dažniausiai naudojamų žolynų žemėlapį – kur Lietuvoje auga meldai, vikšriai, o kur ieškoti kiškio ašarėlių, motiejukų ar linų?

– Galvoje iš tiesų turiu didžiulį erdvinį žemėlapį su žaliais, raudonais ar geltonais taškeliais.

Labai mėgstu dirbti su vandeniniais augalais. Yra toks vikšris, augantis šlapiose pievose. Vis dėlto pagrindinė mano darbų rišamoji medžiaga yra meldas. Jų galima rasti upių seklumose, ežerų pakrantėse. Turiu įsidėmėjusi keletą jų vietelių prie Šventosios, Žeimenos upių.

Ežerinius meldus, vikšrius, šiaudus paprastai naudoju pindama įvairius gyvūnėlius. Vainikėliams – kiškio ašarėles, motiejukus, linus. Girliandoms – nendrių, šiaudų stiebelius, ąžuolo giles ir gilių kepurėles, šermukšnio uogas, aguonų dėžutes.

Žolynų nedažau. O kam? Juk jie natūraliai gražūs. Kol nepasenę, turi tiek spalvų: šviesiai žalia, geltona, auksinė, pilkšva, rusva... Uogų – raudona, oranžinė. Nuostabi gyva tapyba be jokių dažų.

– Jūsų verbos – kaip atskiras Gyvybės medžio pasaulis. Dažnai jų centre šviečia plokščia pinta saulutė, po kurios spinduliais bėgioja žoliniai arkliukai, elniukai, avinėliai, gieda į uodus panašūs paukšteliai...

– Labai mėgstu savo verbose vaizduoti visokius gyvus sutvėrimus. Ir girliandas mėgstu. Kai nešiesi verbą, o ant jos tie gyvūniukai smagiai kabalduoja, man taip gražu! Ir uogos džiovintos, kai kabo. Išbandau viską, bet pagrindas – pusmėnuliai, saulės ir įvairūs gyvūnėliai. Per juos kuriu savo istoriją, savo Pasaulio medį.

Savitai: Viktorijos kuriamus sodus viena tautodailininkė pavadino šuliniais. „Į jį sudėta ir iš jo pasisemta – visai kaip šulinys!“ – taip apibūdino. / V. Bitinaitės-Stankevičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Tradicinės verbos labiau kalba per spalvas, tuo tarpu jūsiškės – per formas?

– Daugelis mano verbų net nevadina verbomis. Nes tradicinė 30–40 cm aukščio verba – nedidelė, patogi neštis į bažnyčią. Grįžęs po Mišių namo žmogus užkiša ją už balkio ar švento paveikslo, kad saugotų jo šeimą, namus.

Mano verbos kur kas didesnės. Jos labiau primena žolynų skulptūras negu verbas, bet pagrindiniai verbos atributai – t. y. kotas ir pasišiaušusi uodega viršuje juk yra. Tai Pasaulio medžio, kuris yra tarpininkas tarp dangaus ir žemės, atspindys.

– Verbų sekmadienį prie Aušros vartų tradiciškai susiburia prekiautojai verbomis, sukurdami spalvingą reginį. Ar daug prikūrėte verbų – užteks visiems norintiems?

– Pradėjau dar prieš Kaziuką, bet kai reikia verbų, tai kaip tyčia paukšteliai vienas po kito skrenda (juokiasi). Kas norės, tas gaus. Kaip visada, būsiu prie Aušros vartų. Tokia sena vilniškių verbų rišėjų tradicija, o mane rituališkumas labai žavi.

– Po pamaldų pašventintas verbas žmonės parsineša namo ir pagarbiai saugo iki kitų metų kaip palaimos ženklą. Sakykite, kaip ilgai verba išlieka graži, o jos spalvos – natūralios, ryškios?

– Gražiausia ji būna metus. Paskui kiek pablunka, papilkėja. Lietuviai tikėjo, kad kaip velykinį margutį, taip ir verbą reikia saugoti metus, o prieš kitas Velykas pakeisti nauja. Dažnai žmonės ateina pas mane prie Aušros vartų pasmalsauti, ką naujo esu sukūrusi. Turiu pažįstamų ratą, kuriems mano kūriniai patinka. Labai džiaugiuosi juos matydama.

– Vadinate save grynakrauje antros kartos vilniete. XX a. pradžioje Vilnijoje buvo pradėtos rišti itin puošnios verbos, žinomos kaip Vilniaus krašto verbos. Gal ir jūsų verboms tas pavadinimas tiktų?

– Nežinau. Verbų rišėjai labai griežti, jie mano verbas vadina interjero detalėmis. Bet man jos vis tiek yra verbos: juk ir kotą, ir uodegytę viršuje turi. Kažkodėl man jau taip išeina, kad visada esu tarp kažko – nei prie tradicijos, nei prie modernaus meno, o kažkur per vidurį. Pusiau keramikė, pusiau žolynų skulptūrų rišėja (juokiasi).

– Betgi tai puiku: dabar labai madingi tarpdisciplininiai menai.

– Ir kaip aš nepagalvojau?! Turbūt... Menai, kurie jungia ir viena, ir kita. Norisi atnaujinti verbos supratimą, kad verbų rišimo tradicija būtų priimtinesnė jaunesniajai kartai. Juk reikia jaunimą kažkaip ta senąja etnokultūra sudominti. Tas pats ir su sodais, kurie keičiasi, modernėja. Bet taip ir turi būti, aišku, išlaikant tą patį sodų kūrimo principą, esminę sandaros konstrukciją. Ir kiaušinius Velykoms kai su šeima marginame, stebiu, kaip mano vaikai vašku jau ne saulutes, kryžiukus, eglutes ar paukščio pėdeles dėsto, bet kažkokius laumžirgius piešia, kai tuo tarpu aš – vis dar senoviškai.

– Gal pamenate iš vaikystės, kaip mama ar senelis, grįžę po ankstyvųjų Mišių namo, švelniai muša kadagio šakele, sakydami magiškus Verbų sekmadienio žodžius: „Ne aš mušu – verba muša!“?

– Pas mus būdavo truputį kitaip. Pamenu, mama prašydavo mano delniuko. Atsargiai per jį mušdavo kokiu nors žolynu. Bet labiausiai įsiminė žybsinti šviesa jos akyse: žinau, ji tikrai tikėjo, kad tas veiksmas Verbų sekmadienio rytą suteiks man sveikatos! Tuo momentu jausdavau, kad čia vyksta kažkas stebuklingo...

– Minėjote, kad šiuo metu dirbate su vaikais. Mokote juos keramikos paslapčių vienoje iš Vilniaus pradinių mokyklų. Ar po darbo dar lieka energijos kūrybai: juk vaikai taip išsunkia?

– Taip, vaikai iščiulpia energiją, bet jos ir duoda. Jei visą dieną namuose tik riščiau ir pinčiau, turbūt pati apželčiau tais savo žolynais. Vos grįžusi iš mokyklos išsyk nepuolu rišti. Turi praeiti šiek tiek laiko.

Ką gaunu iš augalų? Gyvybinių jėgų. Vos pradedi iš jų ką nors kurti – kaipmat užsimiršti, pabėgi nuo visų blogų minčių, sunkumų. Atsigauni.

Kas kenčia? Kenčia pečiai, nugara. Ir pirštai nuolat subadyti, bet užtai koks jų miklumas! Bet kokį mazgelį galiu sumazgyti, išlankstyti, supinti. Tie mano pirštai pasidarė tokie įgudę, kad jau patys žino, kaip šokti aplink žoles.

Žinia, jei paklaustumėte kojų, nugaros, gal ir pasakytų, kad jiems reikia kitokios veiklos. Nes pinant iš žolynų daugiausia dirba rankos ir galva. Ji nuolatos mintyse kuria vaizdus, o rankos juos realizuoja. Iš pradžių pridaro daug visokių elementų: žolinių arkliukų, elniukų, avinėlių, antyčių, vainikėlių, saulučių, mėnuliukų, kamuoliukų ir kt. Paskui juos dėlioja ant sodo, vainiko ar verbos koto. Kartais tuos savo kūrinius dar papuošiu spalvotais džiovintais sausiukais arba molinėmis detalėmis. Į antyčių uodegas prismaigstau džiovintų raudonėlių, vingiorykščių ar kvepiančių mėtų, liepų žiedų.

Ypatumas: „Mano kūrybos ženklas – išpintos saulutės. Jos plokščios ir panašios į močiutės suadytą lopą ant kojinės. Iš jų mane atpažinsite“, – sako V. Bitinaitė-Stankevičienė. / V. Bitinaitės-Stankevičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ką jums pačiai smagiausia rišti, pinti, meistrauti – verbą, sodą, skulptūrą ar šulinį? Beje, kas tas šulinys?

– Čia ne mano sugalvotas žodis. Tautodailininkė Jurgita Treinytė, matydama tuos mano į sodus panašius kūrinius, taip pavadino. Sakė: į jį sudėta ir iš jo pasisemta – visai kaip šulinys!

Ką smagiausia rišti? Nežinau. Man patinka sodai, nes pakabintos jų detalės gražiai sukasi. Bet patinka ir žolynų skulptūros. Jos sustingusios, siluetai nejuda – irgi gražu.

Dabar rišu paukščius. Panašius į uodus – tokiais ilgais plonais snapais. Bet visai neuodiškais sparnais. Man jie labiau panašūs į gervių ar gandrų. Tiesiog milžiniški! Gal kur skristi ruošiuosi?

Vis dėlto mano kūrybos ženklas yra išpintos saulutės. Jos plokščios ir panašios į močiutės suadytą lopą ant kojinės. Saulučių rasite beveik visuose mano darbuose. Iš jų mane atpažinsite.

Norisi, kad verbų rišimo tradicija būtų priimtinesnė jaunesniajai kartai. Juk reikia jaunimą kažkaip ta senąja etnokultūra sudominti.

– Jūsų kūriniai lyginami su dievdirbio Liongino Šepkos darbais. Iš tiesų jie kažkuo panašūs...

– Kai studijavau Vilniaus dailės akademijoje, buvo toks nuostabus dėstytojas profesorius dr. Alfredas Širmulis. Jis skaitė kursą apie liaudies meną ir su begaline meile pasakojo apie lietuvių medžio drožėjus – Stanislovą Riaubą, L. Šepką. Užsikrėčiau ta jo meile seniesiems lietuvių medžio meistrams ir aš. Net nuvažiavau į Rokiškio dvaro sodybą pasižiūrėti ten eksponuojamų L. Šepkos darbų, o giliausią įspūdį paliko jo drožta erdvinė kompozicija „Zitos darželis, arba Paukščių balius“, kurioje daugybė įvairiausių paukštelių sutūpusių baliavoja. Nepakartojamas L. Šepkos pasaulis. Mane tai labai įkvėpė.

Beje, per L. Šepką, galima sakyti, susipažinau ir su savo vyru Vidu. Rokiškio kraštas – jo gimtinė. Aprodė man vietas. Ir į muziejų nusivedė. Dabar juokiuosi, kad tame Rokiškio dvare ir vyrą radau, ir garsiausią XX a. dievdirbį L. Šepką.

– Žinau, kad savo verbų, sodų ir žolynų pasaulį vežėte parodyti į Prancūziją?

– Taip, tikrai. Tai buvo Lietuvos sezono Prancūzijoje dalis. Šį rudenį pristatėme ten tradicinius lietuvių amatus. Pravedėme devynias reketuko ir dviaukščio šiaudinio sodo rišimo dirbtuves. Rišome verbas, demonstravome raugo keramikos lipdymo, degimo, merkimo techniką ir labai daug dainavome.

Lietuvoje surišau dvidešimt šiaudinių sodų ir penkias žolines skulptūras, kurias eksponavome parodoje „Forêt d‘Orleans“ Nibelle miesto muziejuje „Poterie et Forêt“. Po parodos visi darbai liko pas mūsų draugus prancūzus ir dabar puošia jų namus. Tiesa, drauge su Bouzy-la-Forêt ir Nibelle miestelio bendruomene dar surišome ir lauke pastatėme didžiulę šiaudinę skulptūrą – Pasaulio medį.

– Po savaitės – Velykos. Vieniems – gamtos atbudimo, kitiems – Kristaus Prisikėlimo šventė, o jums?

– Man Velykos yra labiau ne Kristaus nukryžiavimas, bet visa ko atgimimas, gamtos pabudimas. Kalbu su jumis ir pro langą stebiu sprogstančius kaštono pumpurus – tokius išbrinkusius. Jie visai neliūdi! Neliūdžiu ir aš. Aišku, suprantu ir visą krikščionišką Velykų rimtį, bet džiaugsmas – kad ir vėl atėjo pavasaris! – manyje nugali viską.