"Jokios mistikos, jokių paslapčių", – trumpai ir tvirtai nukerta inžinierius Audrius Spirgys, paprašytas papasakoti apie nuotykius požeminiame Kauno medicinos universiteto klinikų pasaulyje – tuneliuose.
Trys kilometrai du šimtai metrų – tai kelias, kurį galima nueiti po žeme nematant saulės šviesos. Virš tunelio – palatos, operacinės, gydytojų kabinetai. Kai kur – veja, nes Klinikos užima 36 ha plotą.
Dar tada, kai 1937-aisiais buvo pasirašyta šios ligoninės projektavimo sutartis, architektai brėžiniuose pažymėjo tunelį po centriniu didžiuoju pastatu ir dar tris atšakas, vedančias į atskirai įkurtus Patologinės anatomijos, Infekcinių ligų ir Psichiatrijos skyrius.
Tada Klinikų kompleksą sudarė keturi pastatai, dabar – kelios dešimtys. Savaime aišku, kad tunelis gerokai prailgėjo.
Šiandien požeminės Klinikų trasos primena tikrus labirintus. Jei ne užrašai su rodyklėmis, kur kuris tunelis veda, tikrai būtų galima pasiklysti.
"Nuorodas kabiname kiekvienoje sankryžoje, bet kasdien pasitaiko klaidžiojančių ligonių ir jų lankytojų", – mano įspūdį patvirtina A.Spirgys, Klinikų direktoriaus ūkio ir inžinerijos reikalams pavaduotojas.
Yra ir tokių tunelių, į kuriuos joks pašalietis nepateks, nes įeigos į juos užrakintos, arba – užklydęs į atšakas, atras visai kitą pasaulį. Po jį mus lydėjo Klinikų Valdymo tarnybos direktorius Edmundas Varpiotas.
Visą straipsnį gali perskaityti ištikimi "Kauno dienos" prenumeratoriai, kuriems kartą pet metų ketvirtį dovanojame priedą "Kaimynai". Penktadienį šiame priede rašoma ne tik apie klaidžius Klinikų tunelius, bet ir apie bokso legendą A.Šociką, pirmąjį šalyje automobilių grobiką, šiame priede skaitytojai ras sodo ir daržo kalendorių.
Naujausi komentarai