Atostogauti prie jūros susirengę Kauno neįgalieji apstulbo išvydę jiems parengtą belangį garažą. 300 litų atsiėjusią kelionę suorganizavęs pirmininkas teisinasi, esą sąlygos nebuvo pernelyg prastos.

Be langų, durų ir elektros?

Neįgali kaunietė Adelė Paulauskienė su vyru Vytautu kasmet bent kelioms dienoms važiuoja pailsėti prie jūros. Anksčiau, kai dar pajėgė dirbti, šeima sutaupydavo atostogoms Šventojoje. Šiemet jie ryžosi prisidėti prie Kauno neįgaliųjų būrelio, kuriam atostogas suorganizavo šią visuomenės grupę vienijanti organizacija.

"Surinko po 300 litų. Mums nereikėjo rūpintis niekuo, nes žadėjo ir nuvežti, ir parvežti, ir nakvynę, – pasakojo A.Paulauskienė. – Atvažiavę išsigandome, kai šeimininkė parodė mostelėjo garažo link. Tas garažas pertvertas į tris dalis širmomis, jame nėra nei durų, nei langų, nei elektros."

Nusivylusi poilsiaviete A.Paulauskienė paskambino Kauno neįgaliųjų draugijos pirmininkui, prašydama padėti, tačiau paguodos, kaip pati sako, nesulaukė. Moters teigimu, organizacijos vadovas priminė, kad nakvynė tekainuoja devynis litus per parą, todėl esą stebuklo tikėtis nevertėtų.

"Kai šeimininkės paklausiau, ar neturi geresnių kambarių, ji pasipūtė ir atšovė, kad jeigu jau taip, tai nereikia trainiotis po kurortus ir turėčiau sėdėti namie, – piktinosi A.Paulauskienė. – Negalėjau tame susmirdusiame garaže gyventi, todėl atsiėmiau pinigus."

Dauguma nesiskundžia

Poilsiavietės šeimininkės Apolonijos namuose, garaže ir ūkiniame pastate įrengtuose kambariuose apsistoja tik neįgalieji. Jie suvažiuoja iš visos Lietuvos. Kauno neįgaliųjų draugija kiekvieną vasarą į Melnragę nuveža po kelis šimtus draugijos narių.

"Ne visi skundžiasi, kiti prisitaiko ir džiaugiasi, kad jūra arti. Ne visi kreipia dėmesį į sanitarines sąlygas, be to, daugelis neįgaliųjų gyvena skurdžiai ir negali sau leisti geresnių atostogų. Bet aš tylėti negaliu", – pasakojo A.Paulauskienė.

Ji stebisi, kaip tokias atostogas ištvėrė viena neįgalioji, į kelionę išsirengusi po ką tik patirtos kepenų transplantacijos.

"Aš išėjau ir netoli radau padorų kambarį už 15 litų per parą, bet kiti pasiliko", – pasakojo A.Paulauskienė.

Kauno miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkas Ignas Mačiukas pripažino, kad kai kurie kauniečiai atostogomis Melnragėje nusivylė. Tačiau esą didesnė dalis nepriekaištauja.
"Kai kurie ne pirmus metus važiuoja, išvykdami atsibučiuoja su šeimininke, atsisveikina jai kojas apkabinę, o paskui sulipę į autobusą apdergia ją. Na, neįgalieji turi tokių savybių", – sakė I.Mačiukas.

Kokybė atitinka kainą

I.Mačiukas stebisi, kodėl jo kolegos skundžiasi prastai pailsėję, jeigu  sąlygos buvo aptartos iš anksto.

"Jie patys manęs kasmet prašo surasti pigių vietų prie jūros. Vienais metais apvažinėjau visą Šventąją. Prisižiūrėjau visko: iš sovietmečio likusių lovų, plytomis paramstytų, būdelių be tualetų ir vandens. Šita vieta Melnragėje yra tikrai geresnė", – kalbėjo I.Mačiukas.

Nakvynę būste pas melnragiškę Apoloniją jis linkęs vadinti gana geru sandoriu. Esą garaže, kurį kritikuoja kai kurie neįgalieji, gal net nėra stovėjęs automobilis, o ūkiniame pastate, taip pat pritaikytame apsistoti, niekada nebuvę nei vištų, nei karvių.
"Kai pasakome, kad poilsis bus prie pat jūros ir kainuos tik devynis litus per parą, visi džiaugiasi, o atvažiavę ima reikšti pretenzijas. O juk ten  ir virtuvėlė yra, ir tualetas, ir šaldytuvai", – privalumus vardijo I.Mačiukas.

Pirmininko teigimu, kasmet su šeimininke Apolonija aptariami poilsiavietės trūkumai, prašoma atsižvelgti į neįgaliųjų pastabas.

Siūlo, ką turi

Melnragiškė Apolonija Jankūnienė savo namus neįgaliesiems atvėrė prieš trejus metus. Ji žino, kad sąlygos nėra pačios geriausios, tačiau tiki užsiimanti labdaringa veika ir siūlanti pastogę palyginti pigiai.

"Devyni litai yra nedaug, aš verslo nedarau. Nusprendžiau praleisti likusį gyvenimą su neįgaliaisiais, jais rūpintis, nes ir mes patys su vyru esame neįgalieji, o sūnus mirė nesulaukęs širdies transplantacijos", –  guodėsi Apolonija.

Ji neslepia, kad ne visi svečiai lieka patenkinti poilsiu gana ankštuose kambariuose. Vis dėlto siūlo netikėti visais skundais, nes esą žmonės linkę prikalbėti nebūtų dalykų.
"Garaže tualetų nėra, bet ten dažniausiai apgyvendinu visiškai nevaikštančius žmones, kurie juda neįgaliųjų vežimėliais", – aiškino Apolonija. Tiesa, kai nebūna laisvų kambarių, garaže apsistoja ir vaikštantieji.

Remia Šančių klebonas

Neseniai jai teko raminti viešnią, kuri skundėsi, kad per kiauras lubas ant jos laša vanduo. Kitą nepatenkintą poilsiautoją ji apgyvendino pas kaimynę už beveik dvigubai didesnę kainą. Neseniai pinigus atsiėmė ir geresnio būsto ieškoti išėjo ir vienas jaunuolis.

"Pabuvo šešias dienas ir nebeapsikentė. Nežinau, kas jam kliuvo, bet pakėlė triukšmą ir išėjo tas psichiškai nesveikas vyrukas. Pasitaiko tokių", – apie svečių skundus pasakojo Apolonija.

Šaltuoju metų laiku Kaune gyvenanti moteris gyrė jai daiktais padedantį Šančių kleboną. Ji ypač dėkinga už patalynę, kurią kunigas padovanojo.
75-erių melnragiškė sako visiems įtikti nesirengianti, o laukia tų, kurie nekelia pernelyg didelių reikalavimų.

Ne pirmi skundai

Praėjusiais metais dienraščiui dėl sugadintų atostogų guodėsi ir kaunietė Jurgita Mačiulskienė.

"Nepailsėjau, o patyriau stresą", – tuomet žurnalistams guodėsi ji.

Esą pas Apoloniją vienoje patalpoje apgyvendinama po dešimt svetimų žmonių. Kitiems pastogė siūloma garaže ar pagalbiniame pastate. Trisdešimčiai žmonių skirta viena dujinė viryklė, o kelios praustuvės su šaltu vandeniu pastatytos lauke. Apie šiltą vandenį poilsiautojai gali tik pasvajoti. Vienintelis pastogės privalumas – nakvynė iš tiesų netoli jūros.

J.Mačiulskienės teigimu, šeimininkė iš poilsiautojų iškart susirinko pinigus į priekį, tad sugalvoję išsikraustyti žmonės pasijuto pakliuvę į spąstus – būsto nuomotoja atsisakė grąžinti pinigus.

Devyni litai už lovą per parą – tokia neįprasta pajūriui kaina ir šiai moteriai nesukėlė įtarimų. Nuomotojos telefono numerį davęs žmogus buvo įspėjęs, kad vietos poilsiui nuomojamos Kauno neįgaliesiems.