Šeštadienio vakarą švęsti vienos gražiausių metų švenčių - Rasų - Kernavėje susirinko daugybė žmonių. Čia netilo dainos, degė laužai, vyko aukojimo apeigos. Buvo pagerbta nusileidžianti ir tekanti saulė.
1967 m. Rasas švęsti Kernavėje pradėjo senovės baltų religinė bendrija - Romuva. Keturiasdešimt penkerius metus ši vasaros saulėgrįžos šventė švenčiama piliakalnių papėdėse ir ant jų. Šįvakar ji prasidėjo laukų lankymu, kupoliavimu, šokiais, žaidimais. Miestelyje pastatytoje scenoje beveik iki pirmųjų gaidžių koncertavo liaudiškos muzikos ansambliai.
Vakarėjant ant Pilies piliakalnio susirinkusieji pagerbė nusileidžiančią saulę, o tada visi patraukė Aukuro kalno piliakalnio papėdės link. Pagonių drabužiais vilkintys šventės organizatoriai čia uždegė aukurą, atliko aukojimo apeigas pagonių dievams.
"Nuo seniausių laikų šiuo laikotarpiu lietuviai gerbė gamtos stichiją: saulę, vandenį, ugnį ir žolynus. Šiuo metų laiku gamtoje įvyksta pats kupėjimas, pats rasojimas, žydėjimas. Dėl to senovėje ir vadindavo Rasos švente, nes Rasa buvo antgamtinė būtybė, kuri atgaivina žemę, augaliją, suteikia jai gyvybės. Rasai būdavo suteikiama dvasia, tarsi ji būtų gyva, - prieš uždegant aukurą apie šią gražią šventę ir jos tradicijas pasakojo kultūrologė Nijolė Balčiūnienė.
- Dabar rinkti vaistingieji augalai yra patys gražiausi, vertingiausi, suteikia daugiausia gyvasties ir sveikatos. Sakoma, kad rugiai dvi savaites rasoja, dvi - žydi, dvi - noksta. Kaip tik šiuo laikotarpiu atsiskleidžia gamtos grožis. Tai pastebėję žmonės senovėje eidavo į gamtą ir ten atlikdavo apeigas. Taip, kaip mes dabar - esame gamtoje, pačioje gražiausioje vietoje, tarp praeitį menančių kalnų."
N.Balčiūnienė visiems priminė ir vandens galią - jis apvalo, yra gyvastis. Ragino šventės dalyvius tuo patikėti ir būtinai šią naktį visiems išsimaudyti. Ar bent jau rankas nusiplauti, veidą nusiprausti.
Po šios ceremonijos buvo įžiebtas pagrindinis laužas, uždegtos ir stebulės. Senovės tradicijų dvasios kupinoje šventėje daugelio jaunuolių galvas puošė vainikai, o veidus šypsenas. „Ne tik nuostabi šventė, bet dar ir oras puikus, toks nebūdingas Joninėms“, - džiaugėsi su draugais į Kernavę atvykęs vilnietis Tadas.
Rasos yra senoji lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė. Vėliau, po krikšto, ji buvo sutapatinta su švento Jono Krikštytojo gimimo diena ir pavadinta Joninėmis. Nors šventė buvo sukrikščioninta, pamažu nyko senoji jos prasmė, išliko pagrindiniai elementai – vandens, ugnies, augmenijos simbolika, tokie papročiai kaip vainikų pynimas, meilės ir vestuvių burtai, žoliavimas ir kupoliavimas, paparčio žiedo ieškojimas, laužų kūrenimas, šokinėjimas per ugnį ir pan.
Yra paprotys per Jonines spėti orą. Esą, jei Joninių naktis žvaigždėta, Kalėdos bus šaltos ir sniegingos. Jei Joninių naktis debesuota, Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos. Jei Joninių naktis lietinga, Kalėdos bus sniegingos, su pūgomis. Atsižvelgiant į tai, kad šiųmetė trumpiausia metų naktis buvo itin giedra, galime tikėtis tikros baltos žiemos per Kalėdas.
Naujausi komentarai