Rusijos ir Japonijos mokslininkai buvo paskelbę, kad per ateinančius penkerius metus ketina klonuoti mamutą. 

Kaip manoma, per paskutinį ledynmetį išnykusį gyvūną pasiryžta atgaivinti po to, kai aptiktas gerai išsilaikęs jo šlaunies kaulas. Tokius planus kai kurie mokslininkai vadina beveik neįmanomais. Iki šiol ne kartą bandyta klonuoti gyvūnus, tačiau nesėkmingai. Ar gyvūnų klonavimas leis sugrąžinti seniai išnykusius gyvūnus ir galbūt pamiršti Raudonąsias knygas? Apie tai – pokalbyje su Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto profesoriumi Juozu Lazutka. 

Kaip įmanoma, kad gyvūnas, kurį paskutinį kartą gyvą matė greičiausiai tik paskutinio ledynmečio gyventojai, dabar vėl vaikščiotų Žemėje? Japonijos ir Rusijos mokslininkų, paskelbusių, kad tai artimiausiais metais įgyvendins, paaiškinimas toks: iš surasto mamuto kaulo ląstelių bus paimti branduoliai ir įdėti į Afrikos dramblės kiaušinėlį, nes būtent šis gyvūnas mamutui artimiausias. 

Net jeigu tai ir pavyktų padaryti, vargu, ar šį mokslininkų kūrinį būtų galima pavadinti tikru mamutu, svarsto VU profesorius J. Lazutka. 

„Mokslininkai planuoja, kad dramblio chromosomos galėtų būti pakeistos mamuto chromosomomis. Bet turbūt neišeitų vis tiek tikras mamutas, nes ne vien branduolyje esanti genetinė medžiaga lemia visus organizmo požymius. Be abejo, jeigu būtų tokiu būdu padarytas naujas organizmas, tai būtų tam tikras mišrūnas tarp mamuto ir dramblio“, – teigia mokslininkas. 

„Šansų, kad tai pavyktų, yra labai mažai, nes ir dabartiniai gyvūnai, kuriuos bandyta klonuoti, paprastai sėkmės procentas yra labai labai mažas. Reikia sukurti šimtus embrionų, iš tokių klonuotų embrionų išgyvena vienetai. Jų pačių gyvenimas gana sudėtingas. Klonuojant vis dėlto nėra gaunama idealiai funkcionuojantis organizmas, o tos dirbtinės procedūros pažeidžia kai kurias funkcijas“, – priduria jis. 

Mokslo institutas, sukūręs pirmąjį klonuotą gyvūną – avytę Doli, planus sugrąžinti mamutą iš išnykimo komentuoja taip: anot jų, šio eksperimento sėkmės tikimybė yra tik nuo 1 iki 5 procentų, nes net ir galimybė klonuoti dabar egzistuojantį gyvūną tėra viena iš šimto. 

Mėginimų laboratorijose sukurti tai, ką milijonus metų kuria gamta, iki šiol būta ne vienas. Štai prieš pora metų Ispanijos ir Prancūzijos mokslininkai klonavo Pirėnų kalnų ožį, kurio paskutinis atstovas nugaišo prieš maždaug dešimtmetį. Vos gimęs ožiukas dėl kvėpavimo komplikacijų išgyveno tik keletą minučių. Nepavyko ir bandymai sugrąžinti iš egzistuojančių gyvūnų sąrašo išbrauktą Tasmanijos sterblinį vilką, pasakoja genetikas J. Lazutka. 

„Paskutinis egzempliorius buvo žuvęs, bet išliko muziejuose spirite užfiksuoti embrionai. Bet pasirodė viskas ne taip paprasta, kaip buvo galima tikėtis pradžioje. Galiausiai tie eksperimentai nepavyko dėl to, kad išlikusio Tasmanijos sterblinio vilko egzemplioriaus DNR buvo suskilusi į mažus gabaliukus. Tai, kas buvo padaryta – paimtas vienas fragmentėlis, vienas gabaliukas, įstatytas į bakteriją ir padaugintas. 

Dar man labai patiko vieno iš šio darbo autorių komentaras, kuris pasakė, kad mes visi iš tiesų galime svajoti apie nemirtingumą ir ypač mūsų svajonės yra pagrįstos, jeigu mes esame pavieniai genai“, – kalbėjo mokslininkas. 

Kaip sako mokslininkas, gamtos pokyčiai yra pagrindinė jėga, kuri stumia evoliuciją į priekį. Į klausimą, kodėl apskritai nyksta gyvūnai, VU profesorius atsako taip – vienoms rūšims ateina natūralus laikas išnykti, pavyzdžiui, kai keičiasi gamtos sąlygos, kitoms grėsmę sukelia pats žmogus, tačiau nustatyti, kas kaltas dėl mažėjančio gyvūnų kiekio, galima tik atlikus tyrimus. 

„JAV Floridos pantera arba puma, Floridoje gyvenantis kačių šeimos atstovas, tapęs visos valstijos simboliu, atsidūrė ant išnykimo ribos, liko tik keliolika egzempliorių. Pradėta speciali genetinio gelbėjimo programa, populiaciją pavyko padidinti. Tačiau kai padaugėjo pumų, paaiškėjo, kad joms nebėra kur gyventi, visos vietos užimtos žmogaus. Tyrimai rodo, kad pagrindinė Floridos pumų mirtingumo priežastis yra automobilių ratai, kita – tarpusavio kovos. Patinai mušasi dėl teritorijų, kadangi jų nėra, ir kaunasi iki mirties“, – pasakojo J. Lazutka. 

Kaip apie dar vieną mokslo laimėjimą prieš maždaug dvejus metus mokslininkai pranešė sugebėję pirmą kartą iš kiaušinio lukšto fosilijos išgauti beveik 20 tūkst. metų išnykusio paukščio Australijos emu DNR. Tokie atradimai, pasak genetiko J. Lazutkos, šiandien jau nebestebina. Apskritai DNR molekulėse genetinė medžiaga gali išsilaikyti dešimtis tūkstančių metų. 

Pasak mokslininko, paskutiniu metu didžiausia mokslo sensacija buvo neandertaliečio genomo iššifravimas.   

„Tam tikras praėjusių metų šokas buvo tai, kad išaiškėjo, jog žmonės, kurie gyvena, kurie yra kilę iš Europos ar Azijos, turi neandertaliečių DNR priemaišų, o žmonės, kurie kilę iš Afrikos, tų neandertaliečių DNR neturi. Tai reiškia, kad kažkada savo gyvenimo etapuose dabartiniai žmonės buvo susidūrę su neandertaliečiais. Tokiu būdu Azijos ir Europos gyventojai paveldėjo dalį neandertaliečių genų“, – teigė jis. 

Kaip pasakoja VU profesorius, net jeigu ir pavyktų klonuoti kurį nors jau išnykusį gyvūną, vargu, ar būtų atkurta visa tos rūšies populiacija. Visi klonuojami gyvūnai tarpusavyje būtų identiški ir negalėtų susilaukti sveikų palikuonių. Taigi koks tuomet klonavimo tikslas, kodėl investuojama į šiuos tyrimus? 

„Galvojant grynai iš teorinio taško, visa tai įmanoma. Maža to, atgaminti mamutą, net ir neturint jo sveikų chromosomų, galima ir dirbtinai po kurio laiko. Bet tam reikia kaupti žinias jau dabar. Dirbant   su tuo pačiu mamutu, jeigu ten yra geros kokybės biologinė medžiaga, reikėtų pradžioje ne jį   klonuoti, o ištirti jo genomą ir pirmiausiai išsaugoti ateičiai šią informaciją. Tai būtų labai vertinga, mes galėtume suprasti, kodėl kažkada išnyko mamutai, kodėl išsivystė drambliai, galų gale, kas mūsų laukia kaip biologinės rūšies. Nes visom biologinėm rūšim galioja vienas dėsnis – visos rūšys atsiranda ir visos rūšys išnyksta“, – samprotavo mokslininkas. 

Nors mokslas būna atsargus, vertindamas galimas ateities technologijas ir atradimus, tačiau futuristai brėžia kiek kitokį vaizdą. Štai dar pernai vienas Niujorko universiteto teorinės fizikos profesorius paskelbė dešimties dalykų sąrašą, kurie 2100 metais taps kasdienybe. Tarp jų yra ir tai, kad mokslininkai išmoks sugrąžinti į gyvenimą išnykusius gyvūnus, gal netgi dinozaurus bei žmogaus giminaitį neandertalietį. 

O žurnalas „New Scientist“ yra sudaręs sąrašą gyvūnų, kuriuos būtų įdomiausia ir realiausia atkurti. Tarp jų yra kardadantis tigras, išnykęs prieš 10 tūkst. metų, panašiai tiek nebeegzistuojantis milžiniškas trumpasnukis lokys bei šarvuotis gliptodonas ar XVII amžiuje išnykęs paukštis drontas. 

Kita vertus, kaip sako Vilniaus universiteto profesorius J. Lazutka, visuomet reikėtų kelti klausimą, kokia prasmė ir kiek etiška būtų atkurti tokius gyvūnus: ar tai būtų tik pažinimo džiaugsmas grupei mokslininkų, ar eksponatas zoologijos sode.