Šį įstabų Sraigės ūko (angl. – „Helix Nebula“) kadrą naktiniame Čilės danguje užfiksavo Europos Pietinės observatorijos (angl. – „European Southern Observatory“, ESO) 4,1 metro skersmens infraraudonųjų spindulių teleskopas VISTA. Nors ESO šį kadrą pavadino „dangaus fejerverkais“, astronomai šį fantastišką ūką neretai vadina tiesiog „Dievo akimi“. Nesunku nuspėti, kodėl.

Į akį stulbinamai panašus Sraigės ūkas yra vienas iš artimiausių Žemei ir įspūdingiausių planetiškųjų ūkų. Jį surasti galima Vandenio žvaigždyne, o švyti jis už maždaug 700 šviesmečių nuo Žemės.

Infraraudonajame spektre nufotografuotas Sraigės ūkas matomas su šaltų ūko dujų vijomis (jos dar vadinamos kometinėmis sruogomis), kurios regimajame spektre – nematomos. Kiekviena iš tokių „sruogų“ – maždaug Saulės sistemos dydžio. Šioje fotografijoje aiškiai matyti ūko žiedų struktūra, taip pat vėstančių molekulinių dujų išsidėstymas erdvėje. „Dievo akies“ fone – didingas žvaigždžių ir galaktikų vaizdas.

Planetiškieji ūkai su planetomis neturi nieko bendro. Taip pavadinti jie todėl, jog pro ankstyvuosius teleskopus XVIII a. atrasti pirmieji planetiškieji ūkai buvo palaikyti planetomis. Šio tipo ūkus sudaro dulkės, jonizuota medžiaga ir molekulinės dujos. Visa tai – „apdarai“ (sluoksniai), kuriuos nusimeta mirštanti žvaigždė. Sraigės ūko centre kolapsuojantis šviesulys virsta į baltąją nykštukę – nuotraukoje ši žvaigždė matoma kaip blankus melsvas taškelis „Dievo akies“ centre.

Aplink žvaigždę susiformavusios dujų ir dulkių struktūros švyti kerinčiais ultravioletinės šviesos spinduliais, kurie sklinda iš karštos mirštančios žvaigždės. Pagrindinio Sraigės ūko žiedo skersmuo yra maždaug 2 šviesmečiai – tai būtų pusiaukelė keliaujant į artimiausią Saulei žvaigždę. Tačiau ūko medžiaga aplink centrinę žvaigždę driekiasi mažiausiai 4 šviesmečių spinduliu. Infraraudonojo spektro nuotraukoje galima įžiūrėti ir blausius stambesnius žiedus.