Su mirtingumu galynėtis nėra paprasta. Tačiau mirtis nėra vien tik asmeninio išnykimo problema. Kada nors neliks pačios žmonijos. Kaip ir kitos rūšys, mes arba išnyksime, arba evoliucionuosime į kažką kitą. Grynai egzistenciniu požiūriu pastaroji perspektyva skamba žymiai patraukliau. Taigi, kokios iš tikro mūsų galimybės ateityje?

Gera žinia yra ta, jog laikas yra mūsų pusėje. Prieš evoliucionuodamos į ką nors kitą ar išnykdamos, žinduolių rūšys vidutiniškai gyvuoja maždaug 1 mln. metų. Remiantis tokia logika, Homo sapiens turėtų gyvuoti dar maždaug 800 tūkst. metų. Tačiau taip būtų tik priėmus sąlygą, jog mes esame tiesiog žinduolių klasės atstovai. Panašu, jog žaidimo taisykles pakeitėme taip drastiškai, jog jos mums nebetinka. Ar taip iš tiesų nutiko?

Pirmiausiai, pradėkime nuo evoliucijos. Išskriami du esminiai jos elementai: įvairovė ir atranka. Įvairovės varomoji jėga yra genetinės mutacijos, o mes, be abejonės, nuo nuo šito dar neatsiribojome.

„Tiesą sakant, mūsų mutacijų mastas tikriausiai didėja“, - tvirtina Kalifornijos universiteto San Diege (JAV) mokslininkas Christoferis Vilsas (Christopher Wills). Jo įsitikinimu, dabartinėje žmonių aplinkoje žmogaus sukurtų mutagenų yra begalė.

Tačiau tikėtina, kad mes pakeitėme natūralios atrankos vyksmą. Iš esmės, geriau prie savo aplinkos prisitaikę individai turi daugiau galimybių išlikti ir perduoti savo genus ateinančioms kartoms. Bet ar tai vis dar galioja žmonėms šiandien, kai medicina ir technologijos šitaip padidino visų individų galimybes išgyventi?

Panašu, kad taip. Genomo analizės privalumai byloja, kad natūrali atranka tebeegzistuoja. Vieno tyrimo rezultatai rodo, kad per pastaruosius 50 tūkst. metų pasaulyje išplito maždaug 1800 genų variacijų. Pažvelgus į kito tyrimo rezultatus, aiškėja, jog atranka dabar vyksta net sparčiau - galbūt dėl to, jog kolonizuojama visa planeta ir sukurtos sudėtingos kultūros. Visa tai didina atrankos veiksnių įtaką mūsų atžvilgiu.

„Nėra priežasties galvoti, kad žmonės liausis evoliucionavę, - pabrėžia Jeilio universiteto (Yale university) mokslininkas Stivenas Sternsas (Stephen Stearns), kurio tyrimo rezultatai atskleidė, jog žmonių evoliucija šiuolaikinėse populiacijose nesibaigė. – Vienintelis klausimas – kaip mes keisimės evoliucijos eigoje.“

Jei ne stiprios, visą mūsų rūšį formuojančios universalios jėgos, evoliucionuotume be tikslo, tačiau net ir tokiu atveju bendras rezultatas būtų reikšmingas. Londono (Jungtinė Karalystė) Gamtos istorijos muziejaus paleoantropologas Chrisas Stringeris (Chris Stringer) numato tolimą ateitį po kelių šimtų tūkstančių metų, kuomet mūsų ainiai bus taip genetiškai ir fiziškai pasikeitę, jog negalėtų poruotis su šiuolaikiniais žmonėmis – taigi, būtų visai kitos rūšies atstovai. Ko gero, toji rūšis būtų priskiriama hominidams, tačiau kaip tiksliai atrodytų jos atstovai, galima tik spėlioti.

Evoliuciją galėtų paspartinti dramatiški pokyčiai

„Žmonių populiaciją sparčiai sumažinti 90 procentų ar netgi daugiau galėtų pandemija, - mano Taftso universiteto filosofas Denas Denetas (Dan Dennett). – Priklausomai nuo to, kas sugebėtų išlikti, šį evoliucijos egzaminą išlaikę žmonės galėtų išsigelbėti naujų rūšių pavidalu.“

Panašų poveikį galėtų padaryti ir ekstremalūs klimato pokyčiai. Jei kai kurie žmonės vis tik sugebėtų palikti Žemę ir apsigyventi kažkur kitur, rūšies atsišakojimas, panašu, būtų neišvengiamas, samprotauja Ch. Vilsas.

Reprodukcijos technologijų pažanga galėtų suteikti mums galimybę evoliucionuoti kryptingai, savo palikuonims atrenkant labiausiai pageidaujamas savybes. Galėtume net tapti antžmogiais, jeigu kompiuterių robotų mokslo, biotechnologijų ir nanotechnologijų pažanga suteiktų galimybę praplėsti organizmo ir smegenų galimybes.

„Tokios evoliucijos išvengtų tik labai nedidelis, - prognozuoja futurologas Rėjus Kurcveilas (Ray Kurzweil).

Žinoma, žmonijos išnykimas taip pat yra įmanomas. Gamtoje rūšys išnyksta dėl įvairių priežasčių – pradedant konkurencija su kitomis rūšimis, naujų plėšrių rūšiu atsiradimu ir baigiant genetinės įvairovės sumažėjimu. Tačiau, įvertinus akivaizdų žmonių populiaciją ir mūsų dominavimą kitų rūšių atžvilgiu, nepanašu, jog kuri nors iš jų mums keltų akivaizdžią grėsmę.

Tiesa, visai įmanoma, jog mes sau padarysime tą patį, ką darome daugybei kitų rūšių – taip stipriai suniokosime savo aplinką, kad mūsų populiacija pasieks išnykimo ribą. Taip pat negalime kontroliuoti tokių veiksnių, kurie daugybę gyvybių sunaikino praeityje – asteroidų, supergaingų ugnikalnių ir pan.

Be to, neprilygstamas mūsų rūšies smalsumas gali paskatinti kurti naujas naikinimo formas – galbūt atominėmis dalelėmis ar mirtinais biologinės inžinerijos produktais. Nors ateities prognozuoti negalime, tiesa yra tai, jog mūsų būtis tėra laikinas dalykas.