Artimiausias kaimynas kosmose, planetų evoliucijos laiko kapsulė ir vienintelis pasaulis už Žemės ribų, kurio paviršiumi žengė žmogaus koja. Mėnulis – akivaizdžiausia vieta būsimiems žmonių tyrinėjimams.

Tyrimai, kurie gali būti atlikti Mėnulyje ir naudojant tai, kas jame yra, mokslui bus neįkainojami.

Tačiau vieninteliai kartai, kai žmonės Mėnulyje lankėsi, buvo skubios, dulkėtos iškylos jo paviršiuje, trunkančios vos 2–3 dienas. Ilgalaikis Mėnulio aplinkos poveikis žmonėms niekada nebuvo nuodugniai tyrinėtas, tad visai gali būti, kad gerta daugybės kitų pavojų, susijusių su gyvenimu ir darbu kosmose, pats Mėnulis žmonėms gali būti nuodingas, rašo „Universe Today“.

Tarptautinė mokslininkų komanda bandė įvertinti Mėnulio, tiksliau, puraus jo paviršių dengiančio regolito, sveikatai keliamus pavojus. Tyrime Mėnulio dulkių, kurios „Apollo“ astronautus kamavo ir ant kostiumų, ir jų viduje, poveikis sveikatai analizuojamas taip nuodugniai, kaip tik įmanoma iš tiesų nebūnant Mėnulyje ir negalint paimti švarių mėginių.

Atlikdama tyrimą, mokslininkų komanda, kurią sudarė psichologai, farmakologai, radiologai ir toksikologai iš penkių šalių, tyrinėjo keletą galimų Mėnulio dulkių keliamų pavojų.

Žalingiausias Mėnulio dulkių poveikis pasireikštų daleles įkvėpus. Nors palydovo tyrinėtojai dėvėtų apsauginius kostiumus, prie jų prilipusios dulkės gali lengvai patekti į gyvenamąsias ir darbo erdves. Tą greitai pastebėjo ir „Apollo“ astronautai. Patekę į plaučius, šios ypač smulkios, aštrios dulkių dalelės sukeltų daugybę sveikatos problemų, paveikdamos kvėpavimo ir kraujotakos sistemas ir sukeldamos ne tik kvėpavimo takų uždegimus, bet ir įvairias vėžio formas.

Kaip ir Žemėje aptinkami teršalai, pavyzdžiui, asbestas ar vulkaniniai pelenai, Mėnulio dulkių dalelės yra pakankamai mažos, kad patektų giliai į plaučių audinius, ir gali būti dar pavojingesnės, nes jas ilgą laiką veikė ultravioletinė ir protonų spinduliuotė. Be to, tyrimai leidžia manyti, kad mikrogravitacinė aplinka gali dar labiau palengvinti dalelių keliavimą per plaučius.

Nustatyta, kad Mėnulio regolito dalelės labai aštrios, mat jų neveikia eroziniai procesai, kurie apdoroja dirvožemį Žemėje. Mėnulio dirvožemio dalelės kartais net padengtos stiklo apdangalu. Tai susidūrimo su meteoritais sukelto uolienų išgarinimo rezultatas. Net mažiausios dulkių dalelės, kurios sudaro apie 20 proc. į Žemę pargabentų palydovo dirvožemio pavyzdžių, yra gana aštrios. Tad patekusios ant odos, gali ją sudirginti. Tyrėjai pažymi, kad dalelės gali pažeisti odą „anatominių iškilumų“ vietose – ant pirštų, alkūnių, kelių, krumplių.

Jei dalelės gali nubrozdinti žmogaus odą, toks pats pavojus gali kilti ir akims. Nesvarbu, ar dulkės į akis patenka per orą (mikrogravitacijos sąlygomis dėl to reiktų nerimauti labiau), ar tiesioginio kontakto būdu nuo pirštų ar kitų dulkėmis padengtų objektų, rezultatas tas pats – įbrėžimo pavojus. Pažeista ragena – ne toks jau smagus dalykas, tačiau jei darbuojiesi Mėnulyje, tai gali tapti tikrai pavojinga situacija.

Nors tyrimui naudoti duomenys apie ore esančius teršalus, kurie egzistuoja Žemėje, ir simuliuotos Mėnulio dulkių dalelės, tikrąsias palydovo paviršiaus daleles ištirti sunkiau. „Apollo“ misijų pargabenti pavyzdžiai nelaikyti tikrą Mėnulį primenančioje aplinkoje (pavyzdžiui, jų nebeveikia radiacija, be to, jos nesaugomos vakuume), tad jų savybės gali nesutapti su stebimomis Mėnulyje.

Mokslininkai daro išvadą, kad tik tyrimai, atlikti pačiame Mėnulyje, užpildys žinių apie jo dulkių nuodingumą spragas.