1830 m., kada Europoje pradėjo kaltis pirmieji Tautų pavasario daigai, Šiaurės Prancūzijoje, Normandijos departamente, netoli Berthouville gyvenvietės vienas ūkininkas ardamas lauką visai atsitiktinai rado lobį. Valstybės pareigūnai nepraleido progos ir perpirko lobį iš ūkininko vos už 15 tūkst. frankų (dabar manoma, kad jį tiesiog apgavo). Dabar šis archeologinis „paminklas“ saugomas Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje.

Ūkininkas lobį rado vos 20cm po žeme. Spėjama, kad lobis buvo paslėptas paskubomis, greičiausiai nuo kokių plėšikų. Lobį sudaro apie 25kg romėniškų sidabro dirbinių. Didesnė jo dalis tiesiog paprasčiausi indai, bet keli sidabriniai buteliukai ir ąsočiai išties įspūdingi. 

Sidabrinis ąsotėlis vaizduojantis dievą Merkurijų (I a. po Kr.)

Dirbiniai datuojami tarp I ir II a. po Kr. Įdomu tai, kad dalis jų atkeliavo iš įvairių Romos imperijos kampelių. Istorikams ir archeologams tai puikus šaltinis menantis išvystytą to meto romėnų infrastruktūrą, amatininkų lygį, bei kultūrinius įpatumus. Lobis, spėjama, priklausė Merkurijaus šventyklai. Kai kurie dirbiniai vaizduoja romėnų dievus, bet su galams būdingais motyvais. Kita dalis vaizduojamų dievybių iš pirmo žvilgsnio gališkos, bet turinčios ir romėnų bruožų. Tai rodo ne ką kitą, kaip kultūrų maišymąsi, kas nei tiems, nei šiems laikams nebuvo, nėra ir nebus svetima.

Sidabrinė lėkštė (II a. po Kr.)

1861 – 1862 ir 1868 m. lobio radimvietės apylinkėse buvo organizuojami archeologiniai kasinėjimai, kurių metu rastas nedidelis amfiteatras ir maža šventyklėlė. Spėjama, kad jai ir priklauso rastas lobis. 

Sidabrinis ąsotis vaizduojantis Achilą gedintį Patroklo (I a. po Kr.)

Berthouville lobis nėra nei didžiausias, nei įspūdingiausias – romėnų palikimas milžiniškas ir dar visi jų turtai tikrai nerasti. Vakarų Europoje maždaug kas porą metų randamas vis naujas Imperijos palikimas.

Šis radinys tėra puiki iliustracija kaip visai netoli ir negiliai gali gulėti mūsų ainių palikimas, kurio smulkios detalės mokslininkams padeda „tapyti“ to laikmečio kultūrinius, dvasinius, socialinius, ekonominius ir kt. „paveikslus“, juos vis apjungiant į vieną didelį „šedevrą“.