Australų astronomų grupė, vadovaujama Mičelo Drinkvoterio (Michael Drinkwater),dirbančio Kvinslendo universiteto (The University of Queensland) Matematikos ir fizikos mokykloje (School of Mathematics and Physics), parodė, kad mistiškoji „tamsioji energija“ iš tikrųjų egzistuoja ir tai nėra Einšteino gravitacijos teorijos klaida.

Naudodami Anglo-Australų teleskopą, dvidešimt šešių astronomų grupė iš keturiolikos skirtingų institucijų vykdė projektą (angl. WiggleZ Dark Energy Survey), skirtą tamsiosios energijos paieškai. Projekte mokslininkai tyrė galaktikų pasiskirstymą neišpasakytai didelėje Visatos srityje.

Kadangi šviesai reikia labai daug laiko pasiekti Žemę, projekto metu tirta sritis tolygi žvilgsniui iki septynių milijonų metų atgal. Tai pusė kelio atgal iki Didžiojo sprogimo.

„Tai yra pirmas toks didelis atskirų galaktikų stebėjimas apimantis tokį didelį Visatos gyvavimo laikotarpį“, - pasakė profesorius Drinkvoteris. - Tai tapo įmanoma pritaikius naująją australų technologiją“.

Stebėjimas, kuris apėmė daugiau kaip du šimtus tūkstančių galaktikų, truko keturis metus, kol visiškai buvo baigtas. Jo tikslas buvo tamsiosios energijos savybes. Tamsiosios energijos idėją iškėlė Einšteinas savo Bendrojoje reliatyvumo teorijoje. Mokslininkai priėmė jo originalias lygtis, kuriose buvo narys aprašantis tamsiąją energiją, bet vėliau liūdnai pripažino, kad šis narys buvo jo didžiausia klaida.

Tamsiąja energija mokslininkai 1990 metais bandė paaiškinti Visatos greitėjantį plėtimąsi. Ši tamsioji energija, kuri nepaklūsta gravitaciniams dėsniams, sudaro apie septyniasdešimt procentų Visatos. Likusią dvidešimt keturių procentų dalį sudaro tamsioji medžiaga ir keturi procentai lieka planetoms, žvaigždėms ir galaktikoms.

„Pagreičio atradimas buvo didžiulis šokas, kadangi tai prieštaravo viskam, ką mes žinojome apie gravitaciją, - pasakė Tamara Davis. - Problema buvo, kad supernovos duomenys negalėjo pasakyti, ar tamsioji energija iš tikrųjų buvo atsakinga už greitėjantį Visatos plėtimąsi. O gal Einšteino teorija buvo neteisinga?“

WiggleZ projekte buvo atlikti du kitos rūšies stebėjimai, kurie nepriklausomai patvirtino supernovos rezultatus. Vienu atveju buvo matuojama kaip galaktikos yra pasiskirsčiusios erdvėje. Kitu atveju matuota, kaip greitai susiformuoja galaktikų spiečiai.

„WiggleZ projektas parodė, kad tamsioji energija yra reali. Einšteinas liko nenuverstas”, - pasakė Krisas Bleikas (Chris Blake) iš Svinburno (Swinburne) universiteto. Jis taip pat yra pagrindinis dviejų straipsnių autorius. Straipsniai bus spausdinami “Monthly Notices of the Royal Astronomical Society” žurnale.

Profesoriaus Variko Kafo (Warrick Couch), kuris yra Astrofizikos ir superskaičiavimų centro (Centre for Astrophysics and Supercomputing) direktorius, nuomone, antigravitacinės dedamosios egzistavimo patvirtinimas yra dar vienas žingsnis siekiant suprasti Visatą. “Nors tikslios fizikos, kuri paaiškintų tamsiąją energiją, vis dar nėra, žinojimas, kad tamsioji energija egzistuoja, leidžia astronomams bandyti aiškinti Visatos kilmę, evoliuciją ir likimą”, - pasakė jis.

Projekte vykdyti stebėjimai buvo įmanomi turint galingą spektrografą, esantį Anglo-Australų teleskope. Spektrografas galėjo gauti 392 galaktikų vaizdus per valandą, nežiūrint į tai, kad galaktikos yra nutolusios pusėje matomos Visatos kelio.

“WiggleZ projekto veikla buvo sėkminga, nes mes turėjome instrumentą, pritvirtintą prie teleskopo, spektrografą, kuris yra vienas geriausių pasaulyje”, - pasakė profesorius Metjusas Kolesas (Matthew Colless), Australijos astronominės observatorijos direktorius.

Tamsioji energija (violetine spalva), kuri sudaro tolygiai pasiskirščiusią jėgą Visatoje. Tamsiosios energijos dalis yra daug didesnė už matomos medžiagos dalį. Galaktikų kuriamas gravitacinis laukas parodytas žalia spalva.

Paveikslėlyje pateikta diagrama, kurioje parodyti du būdai, kurie gali būti naudojami Visatos plėtimosi greičiui išmatuoti. Anksčiau nutolusios supernovos, sprogusios žvaigždės, buvo naudojamos kaip įprastos žvakės atstumų Visatoje matavimui. Tokiu būdu galima nustatyti, ar Visata plečiasi su pagreičiu. Supernovos šviečia tokiu pačiu vidiniu skaisčiu, todėl matuojant jų ryškumą danguje, galima pasakyti, kiek toli jos yra nuo Žemės. Tai panašu į žvakės liepsną, kuri tolstant atrodo blyškesnė. Projekte tirtas atstumo tarp galaktikų porų kitimas. Tolstant atstumas tarp galaktikų atrodo mažesnis, kaip ir fiksuoto ilgio liniuotės dydis.