Paprastai skaitmeninių sistemų komunikacijai naudojamos specialios komandos, kurios iš anksto įdiegtos programinėje ar aparatinėje įrangoje ir vienodai suprantamos visų informaciją siunčiančių ir gaunančių objektų, tačiau Australijos mokslininkai nutarė kiek pakeisti šią taisyklę, ir sukūrė robotus, kurie bendraudami neturi iš anksto apibrėžtų žodžių ir juos kuria patys, panašiai kaip vaikai. 

Šie važinėjantys robotai, pavadinti „Lingroidais“, turi video kamerą, lazerinį atstumo matuoklį bei sonarą, padedantį sudaryti vietos žemėlapį ir išvengti kliūčių. Taip pat jie turi mikrofoną ir garsiakalbį ir gali garsiniais signalais bendrauti tarpusavyje.

Šio projekto idėj1 galima apibūdinti maždaug taip: įsivaizduokite, kad pabudote ryte, visiškai pamiršę visas mokėtas kalbas, ir sutikote žmogų, turintį lygiai tokią pačią problemą. 

Ką darytumėte? Greičiausiai mėgintumėte sugalvoti kažkokį žodį ir parodytumėte į daiktą, kurį mėginate įvardinti, taip sukurdami sąsają tarp to daikto ir jo naujo pavadinimo. Ir tai būtent tai, ką daro „Lingroidai“. Jei vienas jų atsiduria nežinomoje vietoje, jis sukuria žodį, atsitiktinai parinkdamas raides, ir pasako jį kitam sutiktam robotui, taip jam nurodydamas, kaip pavadinta ši vieta. 

Po pradinio etapo robotai ima sutvirtinti savo kalbos žinias. Pavyzdžiui, vienam ištarus „kuzo“, jie abu skuba į tą vietą, kuri, jų nuomone, taip pavadinta. Jei jie pasirenka tą pačią vietą ir susitinka, sąsaja tarp vietos  ir jos pavadinimo yra patvirtinama. Taip pat robotai gali ir paklausti vienas kito apie vietą, iš kur jie atvažiavo – taip sukuriami žodžiai, susieti su labiau abstrakčiomis sąvokomis, tokiomis kaip kryptis ir atstumas.

Po kelių tūkstančių „pasikalbėjimų“ robotai sugebėjo sutarti dėl krypties pavadinimo maždaug dešimties laipsnių tikslumu, o dėl atstumų apibūdinimo sutarė 40 cm tikslumu. 

Be to, naudodami vien tik savo sukurtus žodžius, kiekvienas robotas sugebėjo sukurti patalpų, kuriose važinėjo, zonų žemėlapį ir suteikti joms vardus, ir abiejų robotų žemėlapiai labai gerai atitiko vienas kitą.

„Lingroidų“ kūrėjai planuoja juos tobulinti ir „išmokyti kalbėti“ gerokai sudėtingesnėmis temomis, pavyzdžiui, duoti vienas kitam nurodymus, kaip patekti į kurią nors vietą. O mokslininkų tikslas – pasiekti, kad jie pradėtų efektyviai bendrauti, gal būt ne tik tarpusavyje, bet ir su žmonėmis. 

Beje, tai jau gali kiek priminti ir robotų socialinius tinklus – įdomu, ar, ištobulinę bendravimą, jie irgi imtų vienas kitą apgaudinėti, rašinėti nelabai prasmingas žinutes ar siuntinėti brukalus, kaip ir žmonės.

Grafikai iliustruoja žodžius, kuriuos robotai sutarė vartoti atstumo  (viršuje) ir krypties (apačioje) apibūdinimui. Kairėje - vieno „Lingroido“ grafikai, dešinėje  - kito.

Pavyzdžiui, „ropi puga“ reiškia trumpą atstumą šiaurės vakarų kryptimi, „vupe hiza“ - vidutinį atstumą į rytus.