Ko gero, jau senokai tapo įprasta po kiekvieno didelio žemės drebėjimo JAV, Rusiją (o pastaraisiais metais – galbūt ir Kiniją) įtarinėti rengiant išpuolius, kurių metu naudojamas vadinamasis „tektoninis ginklas“ – kryptingos, į planetos gelmes nukreiptos atakos. Ar su žemės drebėjimais gali būti kaip nors susijęs visose JAV valstijose įrengtas paslaptingų šimtametrinių „GWEN Towers“ bokštų tinklas? O Aliaskoje įrengta stotis HAARP? O ar iš piršto laužtos istorijos apie rusišką „seisminį ginklą“?

Gandai apie tektoninius ginklus sklisti pradėjo XX a. devintajame dešimtmetyje, kai JAV kone kiekvienoje valstijoje pastatė „GWEN Towers“ vadinamus bokštus (GWEN – „Ground Wave Emergency Network“ – „Pažeminių bangų avarinis tinklas“). 58 šimto metrų ir didesnio aukščio stiebų tinklas, kurio siųstuvai perduoda ultra aukšto dažnio bangas, žemės paviršiuje generuodavo ypatingai žemo dažnio bangas.

Oficialiai šis tinklas buvo pristatomas kaip priemonė JAV vadovybei palaikyti ryšį su karinėmis pajėgomis galimo branduolinio karo metu ar jam pasibaigus. Tačiau sąmokslo teorijų išpažinėjai buvo įsitikinę, jog „Gwen Towers“ bokštai gali būti naudojami sukeliant žemės drebėjimus.

1997 m. Aliaskoje pradėjo veikti dar vienas mitais ir paslaptimis apaugti netrukęs objektas – HAARP („High Frequency Active Auroral Research Program“ - „Aukšto dažnio aktyvaus pašvaisčių tyrimo programa“). Keturiolikos hektarų teritorijoje buvo pastatyta 180 antenų ir 360 radijo siųstuvų.

Oficialiai skelbiama, jog HAARP – šiaurės pašvaisčių tyrinėjimo stotis. Yra nuomonių, jog pagrindinis šios stoties tikslas – nukreipus į jonosferą elektromagnetines bangas, gauti labai žemo dažnio bangas, kurios yra bene vienintelė priemonė ryšiui su pasinėrusiais povandeniniais laivais.  Tačiau ir apie šį antenų kompleksą prisimenama kassyk vienoje ar kitoje Žemės rutulio vietoje smarkiau sudrebėjus žemei ar įvykus kitai gamtos stichijai.

„GWEN Towers“ bokštų tinklas Jungtinėse Valstijose ©thewebfairy.com iliustr.

GWEN ir HAARP projektai kai kurių planetos gyventojų buvo įtarinėjami dėl žemės drebėjimų, vykusių 1999 m. Kolumbijoje, Taivane ir Turkijoje, 2003 m. – Irane, 2004 m. – Indonezijoje, 2008 m. – Sičiuanio provincijoje (Kinija), o 2010 m. – Haityje.

Apie galimą slaptą ginklą Rusijoje prabilta XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje. Tuomet gandų mėgėjai smaginosi spekuliuodami, jog rusų karinės pajėgos sukėlė žemės drebėjimus, vykusius 1991 m. Gruzijoje ir Pietų Osetijoje, 1993 m. – Abchazijoje ir Jugoslavijoje. Vėliau nuopelnai sukėlus žemės virpesius rusų kariškiams buvo priskirti ir 1999 m. žemės drebėjimams pasikartojus Abchazijoje, o 2002 m. – Gruzijoje. Sąmokslo teorijų mylėtojai į šį sąrašą galbūt įtrauktų ir 2007 m. rugsėjo 21 d. Kaliningrado srityje vykusį ir Lietuvoje justą nedidelį žemės drebėjimą.

GWEN Towers tinklo bokštas Esekse (Kalifornija, JAV) ©Wikimedia.org nuotr.

2011 m. kovo 11 d. devynių balų žemės drebėjimui ir keliasdešimties metrų aukščio cunamio bangoms nuniokojus rytinę Japonijos pakrantę, internete pasirodė samprotavimų, jog Tekančios Saulės šalis tapo superslapto ginklo bandymų auka. Anot įžvalgiųjų orakulų, tikėtina, jog su menamu ginklu eksperimentavo Rusija – juk pastaruoju metu santykiai tarp šių valstybių dėl Kurilų salyno buvo gerokai įtempti. Neva rusai japonams ėmė ir atkeršijo.

Ar „tektoninį ginklą“ gali turėti Rusija? Juk, skirtingai nei Jungtinėse Valstijose, joje nebuvo pastebėta jokių įtartinų objektų. Arba rusiški „gvenai“ ir „harpai“ – idealiai įslaptinti, arba jų išvis nėra.

„Gandai apie rusų tektoninį ginklą atsirado ne iš šventosios dvasios, - tvirtina Rusijos mokslų akademijos Jungtinio aukštųjų temperatūrų instituto Impulsinės geofizinės energetikos laboratorijos vedėjas Viktoras Novikovas (Виктор Новиков). – Jiems atsirasti buvo pagrindas. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje, geofiziniuose Pamyro (Tadžikija) ir Šiaurinio Tian-Šanio (Kirgizija) poligonuose rusų mokslininkai iš tiesų eksperimentavo su žemės plutą paveikti galinčiais įrenginiais. Tiesa, bandymų metu jie sekė ne sujudinti žemės gelmes, o atvirkščiai – nuslopinti menkiausius litosferos plutos virpesius. Tie bandymai visai nebuvo įslaptinti.“

HAARP stotis Gakonoje (62°23,5' š. pl., 145°8,8' v. ilg., Aliaska, JAV) ©boingboing.net nuotr.

Įrenginys turėjo įmantrų pavadinimą – impulsinis magnetohidrodinaminis generatorius (sutrumpintai – MHD-generatorius). Įrenginį kartu su karinės pramonės specialistais sukūrė ir sukonstravo akademiko Jevgenijaus Velichovo (Евгений Велихов) vadovaujami TSRS Mokslų akademijos institutų mokslininkai. Generatorius buvo transportuojamas sunkiąja autotechnika, tad galėjo būti nugabentas į bet kurią vietovę, kur impulsų režimu generuodavo elektros energiją. Elektros srovė būdavo nukreipiama į žemės plutą ir keisdavo jos būseną.

„Bandymai buvo vykdomi taip, - pasakoja V. Novikovas. – Į žemę, 4 km nuotoliu vienas nuo kito būdavo įkasami du elektrodai – tarsi žemėn būtų įkišama milžiniška elektros įrenginio šakutė. Tuomet prie elektrodų būdavo prijungiamas MHD-generatorius, kuris kas dešimt sekundžių pasiųsdavo kelių tūkstančio amperų stiprumo elektros srovę. Elektrinis signalas prasiskverbdavo iki 5-10 km gylyje glūdinčių potencialių žemės drebėjimų židinių. Stotys su imtuvais fiksuodavo atsakomuosius signalus – pagal jų variacijas buvo galima spręsti apie artėjančius požeminius smūgius.“

Galiausiai mokslininkams pavyko konstatuoti gana įdomų faktą: bandymų metu smarkių žemės drebėjimų kiekis generatoriaus apylinkėse sumažėjo, o nežymių virpesių – pagausėjo.

„Taip nutikdavo dėl to, jog MHD-generatoriaus impulsai buvo savotiškas „gaidukas“, kurį spustelėjus kildavo didelis kiekis silpnų, nepavojingų seisminių smūgių, - aiškina geofizikas. – Šio įrenginio analogų pasaulyje iki šiol niekas nesukūrė. Jo konstrukcija – rusų „know how“ („nou-hau“). Panašų projektą mėginę kurti amerikiečiai nieko panašaus taip ir nepasiekė.“

Anot V. Novikovo, Tarybų Sąjungoje buvo sukonstruota keletas įvairaus galingumo MHD-generatorių. Tarp jų – ir įrenginys „Sachalin“, kurios galingumą galima sulyginti nebent su Dnepro hidroelektrine.

Anot V. Novikovo, Tarybų Sąjungoje buvo sukonstruota keletas įvairaus galingumo MHD-generatorių. Tarp jų – ir įrenginys „Sachalin“, kurios galingumą galima sulyginti nebent su iliustracijoje matoma Dnepro hidroelektrine ©englishrussia.com nuotr.

Rusų mokslininkai ketina ateityje sukurti specialią seismiškai pavojingų tektoninių lūžių elektrinio apdorojimo technologiją ir ja reguliuoti susikaupiančios tektoninės energijos atpalaidavimą. Tuomet, siekiant išvengti galingo žemės drebėjimo, būtų galima tokiu įrenginiu „pasivažinėti“ po seismiškai pavojingą teritoriją ir „tektoninį garą nuleisti“ sukeliant menkus žemės drebėjimus.

O jei žemės drebėjimų epicentras – vandenyno dugne, kaip kad nutiko šiemet Japonijoje? Ar sumažinti įtampą galima ir vandenyno gelmių dengiamus seismiškai aktyvius regionus?

„Ne, - tvirtina V. Novikovas. – Mes dar turime perprasti, kaip atlikti kontroliuojamą poveikį, kad iš žemės gelmių sulauktume valdomo atsako. Čia reikėtų vadovautis gydytojo principu: svarbiausia – nepakenkti. Kitaip vietoj įtampos sumažinimo galima sukelti katastrofą.“

Į klausimą, ar tokio įrenginio pagrindu galima sukonstruoti seisminį ginklą, rusų mokslininkas atsakė taip: „O kas yra ginklas? Tai – priemonė reikiamoje vietoje ir reikiamu metu smogti pageidaujamo stiprumo smūgį. Kalbant apie tektoninio ginklo panaudojimą, tuščioje vietoje sukelti žemės drebėjimą yra neįmanoma. Todėl, kad šioje stichijoje slypi kolosalūs energijos kiekiai, prilygstantys kelių atominių bombų energijai. Žemės drebėjimą galima sukelti tik ten, kur egzistuoja tam palankios gamtinės sąlygos. O tai – vietos ir laiko apribojimai, tad ginklo apibrėžimo (priemonė smogti smūgį reikiamoje vietoje reikiamu metu) neatitinka.“

„Kas dėl poveikio stiprumo, žemės drebėjimą sukelti nepastebimai taip pat yra neįmanoma, - tęsia geofizikos profesorius. – Jei norite supurtyti už tūkstančių kilometrų plytinčią kitos valstybės teritoriją, vien žinoti seismiškai aktyvias tektoninių lūžių zonas nepakaks – tas zonas reikia dar ir paveikti. Paveikti pakankamai stipriu impulsu. Tad kalbos apie kažkokį seisminį ginklą yra išsigalvojimas ir nieko daugiau.“

V. Novikovas (pirmas iš kairės): „Tad kalbos apie kažkokį seisminį ginklą yra išsigalvojimas ir nieko daugiau“ ©polit.ru nuotr.

Paskutinį kartą tarybinis MHD-generatorius buvo paleistas 1990 m. Dabar jokie panašaus pobūdžio seisminės terapijos seansai nebevykdomi, o MHD-generatorius „Pamyras-2“ puikuojasi ant postamento Šiaurės Tian-Šanyje esančioje Rusijos mokslų akademijos mokslinėje stotyje. Tad, Japonijos tragedijos atžvilgiu, rusai – niekuo dėti?

„Viliuosi, jog laboratorijose atlikus tam tikrus fundamentalius tyrimus ir sulaukus tinkamo finansavimo, mes galėtume atnaujinti lauko eksperimentus visai kitokiu žinių lygiu“, - neslepia V. Novikovas.

Rusijos Žemės drebėjimų prognozavimo ekspertų tarybos pirmininkas, geofizikos profesorius Vladimiras Kosobokovas (Владимир КОСОБОКОВ) įsitikinęs, jog sukelti 2010 m. Haitį nusiaubusio galingumo žemės drebėjimą, reikėtų susprogdinti didesnės nei 1 megatonos galingumo branduolinį užtaisą.

„O norint sukelti dirbtinį supergalingą žemės drebėjimą, prilygstantį seisminiams smūgiams, vykusiems 2004 m. Indijos vandenyne, 2010 m. – Čilėje, o šiemet – Japonijoje, reikėtų tūkstančių gigatonų trinitrotoluolo (TNT), - tvirtina geofizikos ekspertas iš Rusijos. – Tam nepakaktų visų šiuo metu pasaulyje esamų atominių bombų.“

Anot V. Kosobokovo, žemės drebėjimus vertinant pagal įprasto ginklo analogiją, šiandien seismologai nėra pajėgūs pakankamai tiksliai ir patikimai numatyti, ar toks ginklas apskritai egzistuoja, o jei ir egzistuoja – ar jis užtaisytas, kur įrengtas jo paleidžiamasis mygtukas, ar paleidimo mechanizme įrengti saugikliai ir, žinoma, kurion pusėn nukreiptas tokio ginklo „vamzdis“.

„Akivaizdu, jog net ir turint tokį „tektoninį ginklą“, yra neįmanoma iš anksto nuspėti, kurion pusėn ir kokiu galingumu jis „iššaus“, - pabrėžia geofizikos profesorius. – Be to, Žemės litosferos struktūra sąlyginai gerai ištyrinėta tik nedidelėse teritorijose. Todėl „tektoninio arsenalo“ pirkėjas turėtų labai aiškiai suvokti, jog, ko gero, prašaus pro šalį jau rinkdamasis ginklą, nekalbant apie „gaiduko“ paspaudimą.“

Mokslininko įsitikinimu, šiandien pasaulyje niekas nėra įvaldęs absoliučiai patikimų tikslaus numatymo metodų, atveriančių galimybes prognozuoti žemės drebėjimo galingumą, vietą ir laiką. Tad visos šešios dešimtys stipriausių 2010-2011 m. pasaulyje įvykusių žemės drebėjimų smogė netikėtai, o beveik pusė iš tų „staigmenų“ buvo labai didelio galingumo.