Viena iš pagrindinių šiuolaikinės visuomenės vertybių - lygios teisės, kurios turi būti užtikrintos nepaisant individo lyties, amžiaus ar tikėjimo.

Tai patvirtino ir praeitą savaitę vykusio Pasaulio ekonomikos forumo dalyviai, diskutavę, kodėl moterys sudaro absoliučią mažumą įmonių valdybose. Rimtai šią problemą ėmėsi spręsti ir Europos Sąjunga 2012 metų pabaigoje priėmusi nutarimą, kad akcijų biržoje listinguojamų įmonių valdybose moterys sudarytų bent 40%. Bet ar šiai sąjungai pavyks išspręsti ligybės klausimą prievartiniu būdu? Priemone, kuri jau privertė iširti ne vieną sąjungą.

Istorija yra linkusi kartotis, o lietuviai dar iki šiol  puikiai mena vieną ryškiausių istorijos bandymų pasiekti lygybę tarp žmonių, kuris vadovavosi principų – „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“. Sovietų Sąjunga remdamasi šia ideologija ne tik nesugebėjo pasiekti savo tikslo, bet  ir ilgainiui visa sąjunga iširo. Pagrindinė to priežastis - prievartinis lygybės užtikrinimas gali lemti tik tai, kad visi bus vienodai nelaimingi. Tai pamoka, kuri turėjo būti išmokta ir perduota ateities kartoms. Deja, Europos komisijos bandymas iki 2020 metų padidinti valdybose dirbančių moterų skaičių iki 40% skamba tik kaip dar vienas liūdnai pagarsėjęs penkmečio planas. Tikimasi, kad laikinas kvotų (iki 2028 m.) įstatymas atvers duris moterims į aukščiausius postus, kurios daugumai iki šiol buvo uždarytos be jokių objektyvių priežasčių. Pagrindiniu dabartinės situacijos kaltininku įvardijamas objektyvumo trūkumas priimant naujus darbuotojus dėl valdyboje vyraujančios vyriškos kastos, kuri ir toliau nori matyti į save panašius naujus narius.

Europos sąjungos statistika rodo, kad moterys vidutiniškai sudaro tik 15% įmonių valdybose tarp nevykdomųjų direktorių ir 13.7% tarp vykdomųjų. Šis skaičius ima atrodyti dar žemesnis ir labiau nepagrįstas, kai atsižvelgiama į papildomą statistiką ir atliktus tyrimus. Kiekvienais metais universitetus baigia vis daugiau moterų nei vyrų, tačiau jos užima žemesnes pozicijas. Įmonės, kurios savo valdybose turi daugiau moterų yra pelningesnės ir stabilesnės (McKinsey). Atsižvelgiant į tai, susidariusi situacija gali atrodyti tikrai netoleruotina ir kvotų įvedimas tampa suprantamu reiškiniu problemai spręsti. Deja, ne viską galima pamatyti iš pirmo žvilgsnio. Ekonomikoje, kaip ir kitose gyvenime srityse, yra dvi medalio pusės iš kurių viena yra matoma, o kita ne.

Visu pirma kvotos - tai prievartinė priemonė, kuria siekiama lygybės suvaržant kitų grupių laisvę. Toks lygios konkurencijos galimybių apribojimas negali būti pateisintas. Norint spręsti problemą turi būti identifikuotos tikrosios problemos priežastys. „McKinsey“ atliktas tyrimas parodo vienas pagrindinių priežasčių, kodėl moterys sudaro mažumą aukščiausiuose postuose. Europos šalyse moterys vidutiniškai skiria dvigubai daugiau laiko namų priežiūrai ir vaikams, nei vyrai. Dėl vaikų moterys dažnai daro ir ilgalaikes karjeros pertraukas, po kurių sunku sugrįžti į buvusias pozicijas, ar tuo labiau kilti jomis į viršų. Tokia situacija susiklostė dėl stiprios patriarchalinės šeimos mūsų visuomenėje, o ne dėl įmonių, kurios nevertina moterų darbo savo kompanijoje. Problema iškyla dėl to, kad moterims dažnai tenka pasirinkti tarp šeimos ir karjeros, kas nulemia mažesnę darbinę patirtį. Tai puikiai atskleidžia ir tyrimas: 54%  karjerą padariusių ir tyrime dalyvavusių moterų neturėjo vaikų, o 33% buvo netekėjusios, atitinkamai vyrų statistika buvo 29% ir 18%.

Moterys dažnai yra priverstos ne tik mažiau laiko skirti darbui, bet taip pat yra linkusios prasčiau vertinti savo galimybes. 70% apklaustų moterų savo galimybes vertino taip pat, kaip ir savo kolegų. Tuo tarpu, 70% vyrų vertino jas geriau. Aukščiausiose vadovų pozicijose pasitikėjimas savo jėgomis yra svarbus faktorius, rodantis dar vieną skirtumą tarp vyrų ir moterų darbe.

Vis dėl to, nusprendus įgyvendinti kvotų sistemą, būtina išnagrinėti ir galimą šalutinį poveikį. Toks reguliavimas dirbtinai išaugins vadovių poreikį, kuriam rinka nėra pasiruošusi. Ribotas moterų skaičius vadovaujamose pozicijose apsunkins tinkamų specialisčių paieškas, o tai lems išaugusias įdarbinimo sąnaudas. Dėl patirties trūkumo ir nenumatytos darbuotojų kaitos įmonės turės daugiau investuoti į naujų darbuotojų mokymus. Tai gali lemti, kad dalis moterų bus priimtos su žemesne kvalifikacija nei reikalaujama tam, kad atitikti keliamus standartus. Taip bus prarasta papildoma pridėtinė vertė, kuri šiuo metu pastebima valdybose, kai moterys yra atėjusios lygios konkurencijos sąlygomis.

Kvotų praktika nėra nauja ir jau kurį laiką taikoma Norvegijoje, kur moterų skaičius valdybose jau dabar viršija 40%. Ši sistema jau metus laiko veikia ir Prancūzijoje, kur moterų skaičius aukščiausiose pozicijose pakito nuo 12% iki 22%. Rezultatas akivaizdus, bet ar „plika“ statistika yra vienintelis tikslas, kurio siekia šis reguliavimas. Anksčiau minėti šalutiniai efektai galiausiai gali atnešti daugiau žalos nei naudos. Taip pat, suteikiant išskirtines sąlygas, yra sumenkinamos moterų galimybės, kaip lygiaverčių konkurenčių, darbo rinkoje. Tokie pavyzdžiai kaip Margaret Thatcher (JK ministrė pirmininkė), Park Geun Hye (Pietų Korėjos prezidentė), Angele Merkel (Vokietijos kanclerė), Christine Lagarde (Tarptautinio valiutos fondo vadovė), turėtų būti pakankami įrodymai, kad moteriai, kuri pasiryžusi daryti karjerą, visos durys yra atviros. Deja, tenka pripažinti, kad vyraujanti patriarchalinė santvarka gali lemti tai, kad moteris dėl karjeros turės paaukoti daugiau nei vyras.

Tikroji problema glūdi ne įmonėse ar jų kultūroje. Ji slypi mūsų buityje, kaip esame įpratę kasdien gyventi ir koks vyrauja darbų ir pareigų pasiskirstymas šeimoje. Siekdami lygių teisių mes pirmiausia turėtume keisti nusistovėjusias tradicijas, kad mama daugiausiai laiko turi praleisti su vaiku ir tvarkydama namus. Moterims tikrosios valdybos durys atsidarys tik tada, kai šeimoje atsiras tolygesnis darbų pasiskirstymas.

XXI a. kapitalistinė visuomenė turėtų būti pasimokiusi iš praeities klaidų ir žinoti, kad teisingiausias kelias į lygių teisių užtikrinimą, tai tinkamų konkurencijos sąlygų sukūrimas. Tik tada, kai nuo kiekvieno žmogaus asmeninės iniciatyvos ir išnaudotų paties susikurtų galimybių priklausys jo pasiektas rezultatas. Kai visi rinkos dalyviai turės lygias teises, negailestingas, bet visada teisingas, konkurencijos principas užtikrins geriausią rezultatą. Ši laisvosios rinkos taisyklė ne kartą yra įrodžiusi savo pranašumą. Nepaisant to, mes esame toliau linkę kartoti istoriją ir tikėtis, kad papildomi suvaržymai atneš daugiau naudos.