Pastaruoju metu skalūninių dujų tema pasisakė visi, kas netingi. Kartais viešųjų komentatorių pasisakymai stebina savo paviršutiniškumu bei arogancija. Ypatingai žeidžia atviras puolimas prieš drąsiausią Lietuvos kaimo bendruomenę - Žygaičių moteris ir vyrus. XIX amžiuje “tamsus” ir “neapsišvietęs” kaimas išsaugojo ir atkūrė lietuvybės tradicijas, o dabar -  kelia nepatogių klausimų buvusiai ir, deja, esamai valdžiai, kuri, rodos, nori tęsti energetinio susinaikinimo politiką.

Lenkijoje paskelbta, kad iš skalūninių dujų žvalgybos šioje šalyje proceso traukiasi stambiausias žaidėjas – didžiausia JAV naftos korporacija „Exxon Mobile“. Jos atstovų teigimu, Lenkijos išteklių prognozės nepasitvirtino – dujų kiekiai netenkina, komercinės naudos korporacija negaus. Tokia pat išvadą pateikė Europos parlamento vidaus politikos generalinis direktoratas, savo tyrime konstatuodamas, kad net radikali skalūnų dujų gavybos plėtra Europoje geriausiu atveju galėtų prisidėti prie Europos dujų tiekimo tik vienaženkliu procentu. Lietuvoje, remiantis realistinėmis prognozėmis, žemės gelmėse slypinčių dujų užtektų 10-20 metų pagal dabartinius Lietuvos energijos vartojimo poreikius. Būsime nepriklausomi kelioliką metų, o paskui... kad ir tvanas? Beje, chemikalų tvanas. Įvertinę šį trumpą teorinės energetinės palaimos laikotarpį ir galimas negrįžtamas rizikas gamtai, verčiau mes tą galimybę palikime savo vaikaičiams, kurių technologinės galimybės galbūt leis išvengti bent dalies grėsmių.

Tai, kad hidraulinio uolienų plėšimo technologija yra abejotina, byloja viešai paskelbti faktai iš JAV, kur pasipriešinimas skalūnų dujų technologijai yra didžiausias ir neturi nieko bendra su gazpromais. Pavyzdžiui, skelbiama, kad JAV Vajomingo aplinkos apsaugos agentūrai paėmus geriamojo vandens mėginius, 11 iš 39 tikrintų gręžinių aptikta gręžybos teršalų. Pensilvanijoje yra tūkstančiai dujų gręžinių, o kai kurių miestų ir miestelių valdžios ragina negerti vandens iš čiaupo. Kyla klausimas, kodėl Niujorko valstija, kurios gelmėse yra didžiausi ištekliai (Marcellus Formation), imasi skalūninių dujų gavybos ribojimo. Gal visus jos politikus papirko Gazpromas?

Šiurpina kone nusikalstamas Lietuvos politikų ir žiniasklaidos abejingumas šalies aplinkosauginių organizacijų (Aplikosaugos koalicija) atliktam tyrimui dėl skalūninių dujų žvalgybos teisinės aplinkos. Nei ES, nei juolab Lietuvoje nėra tinkamai pritaikytų teisės aktų, kurie užtikrintų skalūninių dujų poveikio aplinkai kontrolę. Šalies pilietis negali pirtelės savo žemėje be krūvos leidimų ir popierių pasistatyti, o “Chevron” korporacija gauna leidimą šeimininkauti Vakarų Lietuvos žemėse be jokių teisinių saugiklių, tiesiog nusipirkdama lietuvišką naftos gavybos įmonę. Tie, kas lygina skalūnų dujų gavybą su pieštukų gamyba arba tradinės naftos gavyba, turi suprasti – tam, kad Lietuvos turtais susidomėjusiam „Chevronui“ apsimokėtų čia dirbti, turi būti išgręžtas ne vienas, o šimtai, galbūt tūkstančiai gręžinių, po kelis kiekvienam kvadratiniam kilometrui. Gėlo vandens poreikis tokiems gręžiniams yra lyginamas su  visos Lietuvos gyventojų ir įmonių vandens vartojimu. Skalūninių dujų gavyba amžiams pakeistų kai kurių Lietuvos regionų gyvenimą. Vienas iš situaciją gerai iliustruojančių pavyzdžių - didžiausias pasaulio žemės ūkio bankas “Rabobank” paskelbė, kad visai neskolins pinigų klientams, kurie kaip užstatą pateikia žemes su jose esančiais skalūninių dujų gręžiniais.

Grįžtant prie „neapsišvietusių kaimiečių“ argumento. Taip, būtent arčiausiai žemės esantys kaimiečiai, o ne juos niekinantys, antikiniais laikais tebegyvenantys sovietinio stiliaus inteligentai (kurie mąstymu nesiekia toliau nei 1 km spinduliu nuo Seimo restorano, o demokratiją, berods, supranta pagal senovės graikų receptus - piliečiais nelaikydami moterų ir vergų), taigi būtent kaimiečiai kelia pagrįstų klausimų ir negali atsistebėti, kaip mūsų Vyriausybė, ministerijos, užuot skatinę, pavyzdžiui, biodujų gaminimą iš gyvulių mėšlo, šiukšlynų, metasi į brangius, rizikingus projektus. Biodujų pagrindu veikiančios elektrinės masiškai statomos ES, jos, skirtingai nuo skalūnų dujų, tausoja gamtą. Pažiūrėkime į kaimyninę Latviją, kur biodujos yra valstybės energetinio savarankiškumo ramstis.

Nepatinka biodujos? Kalbėkime apie realų energijos taupymą, kitas inovacijas. Lietuvos valdžia, deja, turi inercijos žavėtis neskaidriais, didžiuliais projektais, dažniausiai viską pridengdama demagogija apie užsienio grėsmes, o realybėje galbūt skaičiuodama laukiančius „atkatus“. Neseniai vienas buvęs kandidatas į kultūros ministrus išdėstė keturias ministro veiklos perspektyvas, kuriose veikla be korupcijos įvertinta kaip tinkanti visiškiems kvailiams. Tad, matyt, nereikėtų stebėtis, jog politikai, anksčiau pasisakę kritiškai apie Visagino atominę elektrinę, turėję abejonių dėl rizikingų technologijų naudojimo išgaunant skalūnines dujas, atėję į valdžią staiga „praregi“ ir puola stumti tokius projektus.

Manau, kad kvaila ir žema yra aktyvaus pilietinio dalyvavimo pavyzdį rodančius žmones maišyti su žeme vien dėl jų pozicijos. Jų nuomonės gali negerbti, laikyti nepakankamai pagrįsta (ypač jei nesiteikti suprasti jų padėties), bet juos pačius, kaip sau lygius piliečius ir žmones, gerbti privalai. Dar kvailiau elgiasi tie, kurie, lyg automatai, visus nesutinkančius vadina „rusų agentais“. Šitie žmonė nekūrė LEO LT, nesiderėjo su Fukušimos statytojais, jie gal ir Rusijoje niekada nėra buvę, skirtingai nuo daugelio juos žeminančių žmonių.

Norėčiau, kad mane kas viešai išvadintų rusų agentu. Tokiam tektų gerokai paploninti savo piniginę. Bet manęs niekas nevadina, nes gerai žino, jog tokiu nebuvau ir nesu, nes myliu savo šalį ir netepu savo rankų korupcijos purve. Komentatoriūkščiai drįsta pulti tik tokius, kurie nesikreips į teismus, nes nebetiki teisingumu, nebetiki valdžia. Pastaroji visomis išgalėmis bando palaužti žmonių valią kovoti prieš nusikalstamą abejingumą šalies ekologiniam saugumui. Po rinkimų tepraėjus pusmečiui valdžia dar žaidžia demokratiją, bet kuo toliau, tuo bus mažiau pastangų girdėti žmonių nuomonę, daugės abejingumo ir vulgarumo. Tai neturi stebinti, kaip ir nestebino vienos partijos vadovo klausimas kandidatui į kultūros ministrus: „Nu chuli“, tai ministru nori būti?“