Ką gi, "Poezijos pavasaris" baigėsi, visur jau aprašytas, ir aš pats jau rašiau, bet kadangi Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidmantas K. tada pagrasė man pirštu, neva pernelyg kritikuoju, pridursiu kelias pastabas, o tada papasakosiu anekdotinį atvejį iš senų laikų, kuriame ir pats Vidmantas dalyvauja.

Nieko aš ten nekritikuoju, renginys gražus ir prasmingas, o svarbiausia, kad daug kam reikalingas. Anksčiau maniau, kad jo masiškumas nieko bendra su poezija neturi, poezija – intymus dalykas. Dabar manau, kad vienas kitam netrukdo. Tose aikštėse iš tiesų sunku patirti katarsį, viskas susivelia į gumulą, bet jei nori, grįžai – imk knygą ir skaityk vienumoje. Svarbiausias dalykas veikiausiai yra tai, kad šis milžiniškas renginys neleidžia visuomenei pamiršti PAČIOS POEZIJOS kaip tokios. Dėl jo poetuomenė nevirsta negausia sekta ir tai yra gerai.

Visokių šposų nutikdavę festivalio metu, gerai būtų juos užrašinėti, tad štai, kaip žadėjau, vienas jų.

Tai bus ekskursija į senų laikų "Poezijos pavasarį". Visokių jų būdavę, kaip ir visokių laureatų. Iš anų laikų laureatų man labiausiai patiko Petras Palilionis. Jis taip juokingai skaitė, kad mums net alus iš rankų iškrito, o Romas Daugirdas apskritai nuėjo net nesakysiu kur. Ir įsivaizduokite, kad tais laikas visi veiksmai vykdavę akmens amžiuje, kuriame nebuvo mobiliųjų telefonų, vietoj SMS tekdavę mostelėti ranka. Kaune gyvavo tradicija kažką paskaityti prie Salomėjos Nėries kapo, o po to jau trenkti karilionu. Ir sėdi vienais metais publika, laukia veiksmo, ir niekas nesupranta, kodėl iš Karo muziejaus bokšto akivaizdžiai kyšo jau minėto Vidmanto galva.

Tuomet Vidmantas pirmininku dar nebuvo, bet iškišti tinkamą nemenką galvą turėjo. Ši įsidėmėtina galva kyšojo todėl, kad nebuvo mobiliakų. O kaip tu praneši į bokštą, kad laikas groti? Ir štai iškilusis Laimonas Noreika, kuris Salomėją skaitydavo lyg pranešimus iš karo lauko, paskaito. Tuomet išsyk iš tos pusės atbėga žmogelis santūraus nudryžimo kostiumu ir mojuoja Vidmantui, maždaug: jau paskaitė, grokite. Tada Vidmantas įtraukia galvą ir mojuoja maestro Viktorui Kuprevičiui: jau paskaitė, grokite. Ir kariliono garsai nuskrieja net ligi Šančių. Taigi Kaune buvo susiskambinama ne mobiliaisiais, o karilionais.