Turi neigiamų savybių

Gydomasis, gyvybę gelbstintis aukštos energijos defibriliacinis impulsas akimirksniu normalizuoja širdies ritmą. Tačiau šalia akivaizdžių pranašumų defibriliacinis metodas, deja, turi ir neigiamų savybių. Pati defibriliacijos procedūra yra ne tik nemaloni, ji skausminga. Be to, besikartojanti elektros iškrova ilgainiui žaloja širdies raumenį – miokardą. Klinicistai, išnagrinėję autopsinius (skrodimo) duomenis, randa, kad jau po penkto defibriliacinio seanso širdies raumenyje atsiranda pakenkimo židinių. Pradžioje tai smulkių intraląstelinių struktūrų pokyčiai, o besikartojantys elektriniai impulsai ilgainiui sukelia jungiamojo audinio tarpląstelinį išvešėjimą – kaip gyvų audinių atsaką į žalojantį faktorių. Taip palaipsniui komplikuojasi klinikinė situacija, ruošiamas ar praplečiamas substratas naujoms aritmijoms. Visa tai slopina širdies raumens kontrakcinį (susitraukimo) pajėgumą, provokuoja aritmijas. Žodžiu, defibriliaciniai impulsai, išgelbėdami gyvybę, kartu silpnina miokardo funkciją, ilgainiui sukelia širdies nepakankamumą. Įsidėmėtina, kad defibriliacinis terapinis elektrošokas neturi skilvelinių aritmijų prevencinių savybių – ritmo sutrikimų atakos gali kartotis neribotai. Dalinio švelninančio poveikio galima tikėtis tik iš skiriamų antiaritminių medikamentų.

Neapsikentę prašo išjungti

Defibriliacinio elektrošoko skausmingumą akcentuoja ir pacientai, ir klinikinių pranešimų autoriai. Dėl itin nemalonių jutimų padarinių būna įvairių. Pacientai ar jų artimieji dėl skausminio streso kartais atsisako nuo kardioverterio-defibriliatoriaus implantavimo arba jo pakeitimo nauju, kai išsenka seno aparato baterijos. Jautresni pacientai, neapsikentę pasikartojančios elektros iškrovos, reikalauja pašalinti arba išjungti jau implantuotą elektroninį prietaisą. Pagaliau, netrūksta ir suicidinių pranešimų, ypač jei pacientas patiria iškrovos serijas dėl gyvybei pavojingų elektrinių audrų (angl. – electrical storms). Tai ypač pasakytina apie pacientus, kenčiančius nuo Brugados sindromo (reta paveldima širdies liga, kuria sergant širdyje sutrinka elektros impulsų srautas, – red. past.). K.Nademanee aprašė atvejį, kai pacientas per savaitę patirdavo daugiau nei 20 skilvelių virpėjimo epizodų ir jų sukeliamų klinikinių mirčių. Nuostabą kelia tai, kad tokios gyvybei pavojingos krizės praeidavo savaime, nes priepuoliai dokumentuoti dar prieš imantis gydomųjų veiksmų, t.y. aritmijos diagnostiniame etape. Beje, elektrinėmis audromis yra vadinami gyvybei pavojingi ritmo sutrikimai, kurie per 24 valandas pasikartoja du ir daugiau kartų. Taigi, gydomoji procedūra kartais tampa nepakeliama arba sunkiai pakeliama našta. Skausmas tampa ta kaina, kurią moka ligoniai, kad išliktų gyvi. Kai kurie klinicistai nurodo, kad didele dalimi toks gyvenimas, kai nuolat laukiama naujos elektros iškrovos, tampa nebemielas arba nebebranginamas.

Gydomoji procedūra kartais tampa nepakeliama arba sunkiai pakeliama našta. Skausmas tampa kaina, kurią moka ligoniai, kad išliktų gyvi.

Visiškai nežalos raumens

Aukščiau aprašyti nerimą keliantys faktai verčia implantuojamų kardiologinių elektroninių prietaisų kūrėjus ieškoti išeičių iš keblios padėties. A.Moreno ir R.D.Waltonas su grupe bendraminčių jau daugelį metų mėgina tobulinti defibriliacinį metodą. Paieškos nelengvos, nes žemos įtampos impulsams, kuriuos pacientai toleruoja, skilvelių virpėjimas nepaklūsta. Šie mokslininkai eina truputį kitu keliu – mažina impulsų energijos lygį ir, paversdami juos neskausmingais, didina kontaktuojančių su miokardu elektrodų plotą ir elektrodų skaičių. Savo metodą jie pavadino „vieno impulso mažos energijos skilvelių paviršių defibriliacija“. Bandymai kol kas atliekami eksperimentuojant tik su įvairų žinduolių širdimis. Jų naujausi pranešimai skelbia, kad kairiojo skilvelio vidiniame ir išoriniame paviršiuose išdėsčius penkis 7 cm ilgio elektrodus (paliekant 1–2 cm tarpus tarp jų) skilvelių virpėjimą pavyksta nutraukti itin žemos įtampos dviejų milisekundžių trukmės impulsais. Impulsų energija tesiekia 100 milidžaulių (mJ). Net sunku tuo patikėti žinant, kad įprastai skilvelius pavyksta defibriliuoti 20–30 džaulių(J) impulsais, išskirtiniais atvejais – 4–10 J. Jeigu eksperimentuose autoriams pavyksta sutramdyti sutrikusį ritmą neįtikėtinai silpnais impulsais, netenka abejoti, kad procedūra bus visiškai beskausmė ir tai nuteikia itin palankiai. Visai kas kita, kai galvojame apie techninį idėjos įgyvendinimą. Juk išdėstyti pernelyg didelio ploto elektrodus širdies vidiniame ir išoriniuose paviršiuose ir kurie netrukdytų miokardo kontrakcijoms – misija sunkiai įmanoma. Autorių sumanymas suprantamas – jie, žinodami defibriliacijos dėsningumus, siekia, kad tarp elektrodų patektų kuo didesnė (kritinė) širdies raumens masė, nes tai didina defibriliacijos veiksmingumą.

Patrauklu yra tai, kad nedidelės energijos impulsai visiškai nežalos širdies raumens ir nesukels nė menkiausio diskomforto pacientui elektros iškrovos metu. Džiugu, kad mokslininkai ieško naujų metodų, tad, tikėkimės, jiems ir mums, potencialiems pacientams, pasiseks.