Nemanau, kad atsirastų bent vienas kiek išsilavinęs drąsuolis, galintis kvestionuoti Kauno kultūros praeitį. Per porą tarpukario dešimtmečių iškilę modernizmo kvartalai, Pietų Europos kultūros mada ir susiformavusios inteligentijos, nulėmusios tolesnę šalies istoriją, tradicijos – visa tai matoma ir juntama Kaune. Šiandien kultūros tradicijos išgyvena auksinį rudenį. Praeities garbė dar apčiuopiama, nors ir nustumta į paribius, palikta merdėti.

Vaikštant santūriojo modernizmo Žaliakalnyje, jauti čia dar alsuojančią garbingą tradiciją, seniausi vietos gyventojai mena tarpukario krupniko skonį, audringas diskusijas restoranuose, pagardintas švaria Kipro Petrausko tonacija ir Karlo Baulo fotoaparato blyksniais. Čia pat ištraukia ir senas nuotraukas – tarsi kino filmo kadrus, tik su mums puikiai žinomais veidais.

Šiandien dažnai gindamas laikinosios sostinės kultūros orumą pastebiu, jog kalbu būtuoju laiku. Prisipažinsiu: stengiantis įvardyti dabartinius savo miesto kultūros svertus, pristingu argumentų. Čia pat susiduriu ir su paradoksu – Kauno piliečių menininkų ar kultūrinių miesto antropologų sąrašą galiu vardyti tikrai ilgai, sekdamas ordinus už jų nuveiktus darbus ir išskirtinumus. Bet gaunu kontrargumentą – kur jie yra ir kaip juos galima sutikti?

Išvardijęs visas galimybes ir keletą miesto socialinių taškų, kuriuose susikerta kultūros žmonių maršrutai, buvau nokautuotas atviru abejingumo smūgiu – kad pažintum Kauną,reikia per daug pastangų. Turiu tam pritarti.

Miestą kuria ne tik žmonės, bet ir vietos, kurios vienija tam tikrus raktažodžius. Kodėl nėra alternatyvios ar bent jau universalios kultūrinės erdvės Kaune – nežinau. Ko tam trūksta – galiu tik spėlioti.

Meno iniciatyvų mieste daug – daugybė festivalių, "Fluxus ministerijos" pagimdyta iniciatyvinė žmonių grupė (kurios jau neriboja jokio pastato sienos), "Kultūros" kavinė, snobiški "Skliauto" skliautai, "Puntojazz" palėpė, architektūrinė galerija "Urbana", Šančių bendruomenės projektai, naujoji POST galerija ir kt.

Vis dėlto stebėdamas savo kultūrinį gyvenimą pastebiu, kad įdomiausios diskusijos ir spontaniški performansai gimsta kažkieno namuose, butuose. Būtent butų kultūra šiandien yra galingiausias kultūros variklis mieste. O kaip į juos pasibelsti mieste nieko nepažįstantiems svečiams?

Meno žmonių drąsa ir savivaldybės klerkų atvirumas galėtų Kauną pakelti į neregėtas aukštumas. Tačiau savivaldybės tarnautojai vis dar primena muziejaus kampuose sėdinčias močiutes (teneįsižeidžia pastarosios!), pasitinkančias interneto įžymybės – katės paniurėlės "Grumpycat" veidu ir nuolat drausminančias: "Negalima! Per daug! Per arti!” Neatsistebiu, kaip jiems nepabosta keliaklupsčiauti prieš savo potencialius rinkėjus – "hommo sovieticus", kuriuos lygiai taip pat gąsdina alternatyvi kultūra ir nukrypimai nuo konkrečių praeities normų.

Leisdamas paskutinį vakarą Liublianos "Metelkovoje", drįsau pasvajoti apie tokią vietą viename iš buvusių militaristinių ar pramoninių rajonų Kaune. Net neabejoju, kad kaip ir "Metelkova Mesto" ji pakeistų ne tik rajono vaizdą, ne tik taptų turistų traukos vieta, bet ir kultūriškai suvirpintų kauniečių gyvenimą. Žinoma, svarbiausia – tai taptų alternatyviosios kultūros pastoge.
Tokios vietos atsiranda tada, kai jų reikia. "Metelkova" negalėjo būti tiesiog kažkieno paliepimu įkurta. Jos reikėjo, ji buvo lipdoma ir už ją kovojama. Tik ar mūsų kultūros žmonės galėtų užridenti savo svajonių akmenį į savivaldybės biurokratijos kalną?