Kiekviena skulptūra turi savo apibūdinimą menotyroje, o šios apibūdinimas vienas – tai socrealizmas. Pagrindiniai šio stiliaus bruožai: maksimalus paprastumas ("kad kiekviena virėja suprastų"), gigantomanija, pompastika, objekto heroizavimas ir atitikimas valdžios kriterijams. Visa tai mūsų monumentas turi. Lietuvoje socrealizmas pelnytai mirė, tačiau Ukrainoje, kur kurta skulptūra, tikrai ne. Du konvejeriniai skulptoriai (30 jų pastatytų paminklų įrodo tai, kad jie imsis bet ko, už ką galima užsidirbti) dirba būtent šiuo stiliumi. Vieni jų darbų yra paminklai armijai išvaduotojai, kurių plastinė išraiška niekuo nesiskiria nuo skulptūrų, stovėjusių ant Vilniaus Žaliojo tilto. Skulptūra perimta jau žinant, kokia bus, ir visiškai akivaizdu, kad pirmine prasme ji kurta Maskvai. Įdėk karžygiui vietoj kardo ietį, o po žirgo kojomis nulipdyk drakoną. Jam ir vietos palikta. Viskas, šv.Georgijus, Maskvos herbas. Peržiūrėta ikonografija patvirtina, kad tai Maskvos herbo raitelio siluetas – su Vyčiu nieko bendra. Bet čia staiga atsiranda naudingas konsultantas, kuris pasako, kad teesie Vytis. A, Vitiaz', pagalvoja ukrainiečių skulptoriai, tai teesie, 0,5 mln. mūsų pinigų jiems nepamaišys. Ir štai – stovi.

Noras be muilo sulįsti kam nors į subinę dar būtų suprantamas, tačiau mūsų tautos herojų gal nelieskime.

O mūsų skulptorius nestokoja cinizmo. Konjunktūriniais tikslais pasakyti, kad skulptūros veidas Romo Kalantos, viršijo viską. Kiekvienam kauniečiui, kuriam svarbus šis mūsų miesto didvyris, tai buvo spjūvis. Tai kieno veidas būtų buvęs ankstesniame, barzdotame skulptūros variante? Jono Basanavičiaus? Noras be muilo sulįsti kam nors į subinę dar būtų suprantamas, tačiau mūsų tautos herojų gal nelieskime.

Suprantu, kad mūsų mylmeras siekia pasikelti populistinius reitingus pigiausia kaina. Tačiau Vytis yra pernelyg svarbus tautos simbolis, kad su juo galėtume elgtis atmestinai. Tam reikėjo skelbti konkursą. Nepadaryta. Trenkta kumščiu per stalą ir štai turime, ką turime. O turime nelabai ką.