Pereiti į pagrindinį turinį

2014-ieji – Žydrosios barzdotosios moters metai?

2015-01-09 12:30
Leonas Dykovas
Leonas Dykovas / Redakcijos archyvo nuotr.

Po dvylika mėnesių trukusio įtempto 2014-ųjų maratono vis dar klausiame: "Kas per tuos metus nutiko? T.y., kokia visų siaubingų ir tragiškų bei įtemptų politinių, ekonominių ir socialinių įvykių prasmė?"

O nutiko nei daug, nei mažai – pasaulis pasikeitė. Apžvalgą pradėkime ne nuo šiek tiek pabodusių Ukrainos įvykių ar grėsme alsuojančio kaimyno, o nuo barzdotos moters. Šios personos pergalė "Eurovizijos" dainų konkurse tapo bene aukščiausiu feminisčių, seksualinių mažumų, gamtos saugotojų ir kitokių pacifistų laimėjimu.

Kai ponas Conchita Wurst tapo šio konkurso nugalėtoja, daugeliui parūpo: ir kas toliau? Totalus abortų legalizavimas? Absoliutus homoseksualų santuokų įteisinimas? Bent jau viešajame sektoriuje – privaloma dirbtinė barzda kiekvienai moteriai ir krūtys vyrui? Tikriausiai tai būtų didžiausia feminizmo deivės Simone de Beauvoir svajonė, tačiau ši ponia jos išsipildymo nesulaukė. Dievas, likimas, o gal pati gamta pademonstravo puikų humoro jausmą. Barzdotos moters laimėjimas nors ir skelbė absoliučią tolerancijos, pakantumo bei kovos už lygiausiąją iš visų lygybių pergalę, tačiau Sodomai ir Gomorai atgyti nelemta.

Įvykiai Ukrainoje, Artimuosiuose Rytuose, protestai Honkonge, Islamo radikalų siautėjimai toje pačioje Azijoje ir Afrikoje, paukščių bei kiaulių gripą pakeitęs Ebolos virusas, taip pat Vladimiro Putino siekis atkurti šviesų socialistinį rytojų tarsi branduolinis sprogimas sugriovė Jeano Paulo Sartre'o, Michelio Foucault ir tos pačios S. de Beauvoir idėjų statytą pasaulį, už kurį tiesiogiai buvo atsakinga Europos Sąjunga.

Tarsi kažkokia antgamtiška jėga sunaikino šių filosofų mintis ir idėjas bei pakvietė žmogų į kovą už išlikimą. Visi ES ir JAV mąstantys žmonės mėgina susitelkti į kovą su totaliniu blogiu, kurį įkūnija socializmu bei neaiškiomis tradicinėmis vertybėmis tikintis, degtinę geriantis simbolinis lokys ir islamo religija prisidengiantys maniakai.

Maža to, norint išlikti, reikės nusižengti visoms nuostatoms, kurias įkūnija Conchitos barzda. Kitos išeities nėra, tad reikės tapti šovinistais, buržujais ir klastingais pitonais, nes tik tada yra vilties atsilaikyti prieš vulgariai brukamas nepriimtinas tiesas, prieš aiškinimus, kaip kiekvienas turi gyventi, mąstyti, elgtis su savo nuosavybe ir t.t. Deja, akivaizdu, jog pasaulis neišvengs "Cosa Nostra" praktikuojamų metodų, kurie, savaime suprantama, sulauks baisaus feminisčių ir ekologiško maisto mėgėjų pasmerkimo.

Neabejotinai nuskambės klausimas: "Kuo mes tada geresni už savo priešus?" Atsakymas: "Viskuo." Mes siekiame gyventi taip, o norint apsaugoti šią galimybę, baisu, bet tenka griebtis smurto. Mūsų priešai griebiasi smurto todėl, kad mus priverstų gyventi pagal savo taisykles bei ideologinį modelį. Toks jau tas gyvenimo paradoksas, jog norint apsaugoti žmogaus teises, teks jas laužyti. Netikite?

Visai neseniai JAV Senatas paviešino informaciją, susijusią su CŽV kalėjimais. Iš karto pasipylė srautas aršios kritikos. Kaip taip galima? Kuo JAV geresnė už Rusiją, o CŽV už KGB? Kalėjimų šalininkai tvirtino, jog šie tardymai leido užkirsti kelią daugybei teroro aktų, kairuoliai ir liberalai su tuo nesutiko.

Tačiau praėjus vos kelioms dienoms po šių debatų, pasaulį sudrebino du vienas už kitą kruvinesni teroro aktai Australijoje ir Pakistane. Australijoje siautėjo islamu prisidengęs recidyvistas, kuris yra tiesioginis C.Wurst propaguojamos tolerancijos vaisius. M.Harono Moniso nusikaltimų sąrašas įspūdingas ir Irane jis tikrai būtų buvęs pakartas, tačiau Australija ne tik nepakorė prievartavimo bei nužudymo bylose įtariamo asmens, ši valstybė jam dar ir pilietybę suteikė. Jeigu dėl šio atvejo būtų galima ginčytis ir viską nurašyti vaikystės traumoms, tai Talibano surengtos skerdynės Pakistano mokykloje privertė pagalvoti apie CŽV kalėjimų ir tardymo metodikos motyvus.

Šie įvykiai tarsi parodė, jog viskas, kuo mes gyvenome pastaruosius dešimt metų, kaip ir Conchitos barzda, tėra paprasčiausias perukas. Ilgą laiką girdėjome, jog kapitalizmas pati blogiausia sistema, kokia tik gali būti, tačiau šių metų kraujas ir beprotybė mums rėžė: "O kokią sistemą jūs galite pasiūlyti?"

JAV daugelį metų buvo keikiama, niekinama ir pašiepiama, tačiau ar degtine prasmirdęs lokys gali pasiūlyti nors kažką panašaus, ką mums siūlo šiuolaikinė Romos imperija – JAV? Ar Šiaurės Korėja gali pasiūlyti ką nors tokio, ką mums siūlo Japonija? Ar kapitalizmo ir asmens laisvės pagimdytos galimybės yra blogiau už religinius šablonus, kurie laužo žmogaus širdyje esančią vitališką energiją, vedančią visą mūsų civilizaciją į progresą?

Tai klausimai, į kuriuos atsakymo negavo per Maidano riaušes sužaloti, nužudyti ar pažeminti žmonės, Luhansko ir Donecko griuvėsiuose žuvę kariai ir civiliai, Malaizijos oro linijų lėktuvu skridę ir raudonųjų cinikų pražudyti keleiviai, islamo fanatikų Artimuosiuose Rytuose bei Afrikoje nužudytos moterys ir vaikai, skerdynių Pakistane aukos.

Šių žmonių auka nėra beprasmė, nes jų tragedija mus privertė peržvelgti savo vertybes bei kelią, kuriuo ėjome pastaruosius 25 metus. Jie privertė mus praregėti, jog tol, kol Vakarai virė savo pačių sultyse ir ieškojo problemų ten, kur jų iš esmės nėra, tikroji grėsmė kilo visai kitur. Kokia ta grėsmė? Tai – žmoguje tūnanti beprotybė.

Paguodžia tik tai, jog šie pernai žuvę žmonės tapo didvyriška auka kraujo ištroškusiems dievams, t.y. raktu, leidžiančiu atverti naujos, ne tokios naivios ir išmintingesnius sprendimus priimančios politinės, socialinės ir ekonominės eros duris.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų