Šią mintį išsakiusi uostamiesčio Vaiko teisių apsaugos tarnybos viršininkė Gražina Aurylienė pažėrė šiurpių faktų: šių metų balandį uostamiesčio socialinių tarnybų apskaitoje buvo 391 socialinės rizikos šeima, jose auga 455 vaikai. Norinčiuosius gydytis socialiniai darbuotojai registruoja ir palydi į Priklausomybės ligų centrą. Nepaisant to, 91 šeima gydytis atsisakė, 20 jų gydėsi rezultatyviai, 18 – nesėkmingai. Tokiose šeimose auga 14 priklausomybių jau turinčių vaikų, aštuoni jų vartoja alkoholį, penki – narkotikus, vienas turi kitų priklausomybių. Specialistai konstatuoja, kad socialinės rizikos šeimų gydymas dažniausiai yra neefektyvus. G.Aurylienė iškėlė mintį, jog šias problemas būtų galima spręsti taikant tokių šeimų priverstinį gydymą. Todėl, atsižvelgiant į problemos mastą, prašyta rasti galimybę kompensuoti mokamą gydymą (kodavimą ir reabilitaciją) socialinės rizikos šeimų nariams.

Ar gydyti šiuos žmones valstybės pinigais, nuomonės išsiskyrė.

Už

Saulius Liekis, Klaipėdos miesto savivaldybės Narkotikų komisijos pirmininkas:

– Mano nuomone, būtų tikslinga apmokėti gal ne tiek kodavimą, o Minesotos programos taikymą. Kai kurios savivaldybės apmoka kodavimą, tik labai sudėtinga pamatuoti šio metodo veiksmingumą. Minesotos programa yra mokama, ji taikoma po detoksikacijos, gydytojui įvertinus ją siūlo, kai žmogus turi motyvaciją atsikratyti priklausomybės. Tai yra psichologiniai dalykai, žmogus lanko tam tikrus kursus, tai yra oficialiai patvirtintas metodas. Detoksikacija yra nemokama. Su besigydančiais nuo priklausomybių žmonėmis dirbantys gydytojai numato, ar jiems reikalinga tokia reabilitacija, ar ne. Žinau, kad Kretingos psichikos sveikatos centras turi oficialiai patvirtintą būdą, bet ten taikomas ne kodavimas, o „torpedos“, kai suleidžiami tam tikri vaistai. Žmogus po jų suleidimo mano, kad grįžus prie svaiginimosi jam atsitiks kažkas labai blogo. Poveikis panašus, kaip ir koduojant. Svarbiausia, kad tie žmonės pripažintų ligą ir norėtų pagyti. Taip, kaip anksčiau, prievarta gydyti nieko negalima. Manau, pati žinia, kad būtų galimybė nemokamai reabilituotis po sunkaus gydymo, būtų nemenka motyvacija ne vienam.

Prieš

Audronė Liesytė, Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja:

– Kodavimas yra gydymo metodas, ir ar jį taikyti, turi spręsti gydytojas. Nes šiuo atveju turi būti vertinama žmogaus motyvacija gydytis prisidedant savo lėšomis. Tik toks motyvas yra veiksmingas. Jei šis gydymas būtų taikomas automatiškai ar prievarta, būtų panaikinama pati kodavimo esmė. Tai yra medicinos sritis, o ne pilietinio spaudimo instrumentas. Jeigu tai būtų panacėja, pinigų rastumėme. Juk labai taurus dalykas pakelti tautą. Tada nedarytumėme kažko kitko, o tuos pinigus aukotume dėl tauraus tikslo. Tai turi būti sprendžiama žiūrint į žmogų, tai nėra urminis procesas. Čia – ne riestainį nusipirkti. Vis dėlto vertinti turėtų psichiatras, o ne gero norintis socialinis darbuotojas įkalbinėtų gero šeimai norėdamas. Jeigu toks būdas būtų veiksmingas, manau, jis jau būtų apmokamas ligonių kasų. Kol kas niekas neprašė pašalpos, kad galėtų tuos pinigus išleisti kodavimuisi. Dažniausiai tokio gydymo nori aplinkiniai, o ne pats priklausomas žmogus. Šios ligos ypatybė yra ta, kad žmogus sunkiai save vertina adekvačiai.