Rašydamas apsakymą apie vaikystę neturėjau tikslo tapti šiek tiek žinomas ir negalvojau kam nors pakenkti ar, priešingai, dalyvauti kieno nors rinkimų kampanijoje. Rašiau daugiau sau, savo artimiesiems.

Norėjau tą tarybinį laikotarpį, kurio daugelis mūsų politikų labai bijo, prisiminti su nuoširdžiu vaikišku humoru. Džiugu, jei kam patiko ir paskatino mintimis grįžti į savo jaunas dienas.

Taip, aš su nostalgija prisimenu tą laikotarpį ir ne dėl to, kad buvo pigi dešra ir degtinė, o todėl, kad buvau linksmas, išdykęs berniūkštis su kirpčiukais, šortais ir ne savo basutėmis.

Nerūpėjo man tada nei politika, nei globaliniai pasaulio dalijimai. Aš, kaip ir daugelis mano kartos vaikų, džiaugėmės, kad nėra karo, bado ir maro.

Neturėjome to, ką turi dabartiniai vaikai: mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir t. t., bet mes turėjome vaikystę, gal nelabai sočią, bet savo. Neneigiu, kad buvo ir nelaimingų šeimų, bet dabar jų ne ką mažiau.

Keistai atrodo, kai daugelis mūsų politikų bijo pripažinti gimę Tarybų Sąjungoje, lankę jos darželius, mokyklas, lakstę kiemais, žaidę karą ir krėtę įvairius pokštus kaimynams ir mokytojams.

Toks jausmas, kad jie iš lopšio įšoko tiesiai į Sąjūdį, tarybinį laikotarpį palikdami likusiai tautos daliai.

Tikiu, kad buvo tokių, kurie nuo mažens griežė smuikeliais ar skambino fortepijonu ir nelakstė tarybinės vaikystės takeliais. Šventuoliai iš dorybės mugės!

Tik kažkodėl tų šventuolių lentynose įtartinai daug. Man jų nuoširdžiai gaila. Tokius šventuolius galima siųsti tiesiai į Vatikaną ir sodinti šalia šventųjų.

Aš nesigėdiju gimęs Tarybų Sąjungoje ir neslepiu savo praeities, nes žydų nešaudžiau, lietuvių į Sibirą netrėmiau, nieko į kalėjimus nesodinau. Gyvenau tą gyvenimą, kurį man suteikė tėvai, aplinka, ir mielai vėl grįžčiau į tą laikmetį ne dėl pigaus pragyvenimo, o dėl savo Pagranduko.

Būkite patys savimi ir tauta jus labiau gerbs, atleis, nes ir apaštalai negimė šventaisiais.