Lapkričio pirmosiomis dienomis susirgau COVID-19. Iš pradžių namuose gydžiausi pati. Tačiau ligai neatsitraukus, lapkričio 9 d. kreipiausi į gydytojus.

Tą dieną man pasakė, kad mano kortelė nunešta į gydytojos kabinetą. Neilgai trukus man perskambino seselė ir pasakė, kad gydytoja išėjo namo.

Veikiausiai tąkart niekas niekur neišėjo, tiesiog gydytoja leido sau taip pasielgti. Seselė informavo, kad su manimi gydytoja susisieks lapkričio 10 d.

Gydytojos skambučio sulaukiau. Sužinojusi mano situaciją išrašė dozę antibiotikų.

Laukiau, kada galėsiu pasidaryti testą, kad tiksliai nustatytų, ar sergu. Lapkričio 12 d. sulaukiau skambučio, patvirtinančio, kad sergu COVID-19.

Gydytoja palinkėjo, kad sveikčiau. Daugiau negavau jokių žinių.

Vėliau į gydytojos kabinetą prisiskambinti buvo neįmanoma, nes ragelio nei seselė, nei gydytoja nekėlė.

Lapkričio 22 d. paskambino seselė ir pasakė, kad nesupranta, sergu aš ar ne. Pasakiau jai, kad rašytų, jog pasveikau. Tik pasisakiau, kad kosėju ir kad duotų siuntimą išsitirti plaučius.

Išsityrus vėl laukiau atsakymo. Niekas neskambino.

Lapkričio 29 d. pati paskambinau į registratūrą, kad nuneštų mano kortelę pas gydytoją ir pasakytų atsakymą.

Paskambinusi gydytoja informavo, kad man ant bronchų susidarė darinių ir kad reikia darytis kraujo tyrimus. Tada gydytoja pažadėjo iškart su manimi susisiekti, vos tik pasidarysiu kraujo tyrimus.

Nuo gruodžio 2 d. jau kelias savaites laukiu, kada man paskambins.

Daug kartų skambinau gydytojai, bet ji neatsiliepė. Seselė tikino, kad mano kortelė – vis dar pas gydytoją.

Sergu beveik du mėnesius, geriu jau trečią dozę antibiotikų.

Galėjo bent jau atsakymą pasakyti. Juk visus tyrimų atsakymus jos gauna tiesiai į savo šiltus kabinetus.