Kartais atrodo, kad be likimo ir Dievo, dar ir pati istorija yra tarsi gyvas asmuo. Ne šiaip žmogus, o maža išdykusi mergaitė, mėgstanti krėsti eibes. Štai liepos 27-ąją sukaks 35 metai, kai mirė labiausiai kada nors nekęstas Irano asmuo – Mohammadas Reza Pahlavi.

Tarsi žinodama, kad šį jubiliejų reikia paminėti tinkamai, panelė Istorija mums pažėrė virtinę įvykių, kuriuos vargu ar pavyks visus apžvelgti. Pradėkime nuo to, kad išsiskyrė dešimt metų santuokoje gyvenusi Holivudo aktorių Beno Afflecko ir Jennifer Garner pora.

Paklausite, kuo tai svarbu, atsakysime, kad nežinia, bet elito kuluaruose vyrauja nuomonė, jog mūsų valstybė turėtų pasiūlyti JAV visą įmanomą diplomatinę pagalbą, siekiant vėl sujungti šiuos žmones į porą.

Antra, minimu metu pati JAV pasiekė net keleto "istorinių" susitarimų. Vienas jų – diplomatinių santykių su Kuba atgaivinimas, antrasis – "kompromisas" dėl to paties Irano branduolinės programos. Tiek viena, tiek kita valstybė ilgą laiką buvo sopuliai JAV valdančiųjų galvose, kurių jokie opiatai nepajėgė numalšinti.

Dėl Kubos viskas lyg ir aišku – šalis liko viena kaip pirštas kovoje už komunizmo statybas. O tuo pat metu Fideliui Didžiajam bekeliaujant į amžinuosius šviesaus socialistinio rytojaus medžioklės plotus pas mamą (kuri, beje, turėjo įprotį šeimą kviesti pietų šaudydama į orą iš revolverio), į Kubą pamažu skverbiasi kapitalizmo ir laisvės tendencijų gūsiai.

O kaip dėl Irano? Ar tai ženklas, jog ši šalis, iki 1979-ųjų buvusi provakarietiška ir proamerikietiška, o nuo tų metų – antiamerikietiška, pagaliau liovėsi blaškytis į kraštutinumus ir priėjo aukso viduriuką? Kai kurie rašantieji įsitikinę, jog – ne.

Vienas toks net tikino, jog labai panašų kompromisą JAV prieš dešimtmetį pasirašė su Šiaurės Korėja, o pastaroji vos per keletą metų pasigamino per šimtą branduolinių galvučių. Keista, jog tas rašantis kolega kai ką užmiršo, juolab pats gyveno komunistinėje sistemoje.

Šiam politikos apžvalgininkui išgaravo, jog komunistų kliedesiais, jau nekalbant apie jų skleidžiamą ekonominę statistiką, pasitikėti negalima. Ta proga šiek tiek istorijos. XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje JAV sukūrė lėktuvą U-2 (pagal kurį pavadinta ir roko grupė) ir iš jų per ginklavimosi varžybų piką amerikiečiai fotografuodavo sovietų karo lėktuvus, fiksuodami skraidyklių numerius.

Iš pradžių susidarė įspūdis, kad sovietų eskadrilę sudaro šimtai ar net tūkstančiai lėktuvų. O iš legendinio žvalgybinio vienmotorio viršgarsinio U-2 padarytų nuotraukų paaiškėjo, jog raudonieji aviatoriai turi vos keliasdešimt lėktuvų, kurių numerius reguliariai perpiešia ir sąmoningai demonstruoja priešams.

Remiantis šiuo precedentu, galima kelti prielaidą, jog visai įmanoma, kad Šiaurės Korėjos branduolinės galvutės yra padarytos iš kartono, prisodrintos vatos ir nudažytos metalo spalva bei demonstruojamos paraduose. Na, gerai, gal pora galvučių ir tikros, įsigytos iš Kinijos, bet būtų naivu tikėti, kad šalis, kurios rinkimuose balsuoja 99,97 proc. rinkėjų, pateikia tikrus branduolinės programos duomenis.

Tad kaip reikėtų spręsti Irano problemą? Ogi taip pat, kaip ir daroma dabar. Iranas – nepriklausomas žvėris-drakonas, kurį reikia prisijaukinti ir tęsti dialogą.

Trečioji svarbi žinia pastarosiomis dienomis mus pasiekė iš Japonijos. Tekančios Saulės šalyje siūloma taip pakeisti konstituciją, kad japonų karius būtų galima siųsti į misijas užsienio karštuose taškuose. Įstatymo parengimas sulaukė nemenkos protesto akcijos, juolab kad Japonija po "žaidimų" Antrajame pasauliniame kare netgi turi straipsnį savo konstitucijoje, teigiantį, jog ši šalis visiems laikams atsisako karo.

Įstatymą patvirtino Žemesnieji parlamento rūmai ir, kad jis būtų iki galo įteisintas, reikia dar ir Aukštesniųjų pritarimo. Kaip turėtų reaguoti likęs pasaulis į šį Japonijos išsišokimą? Tik teigiamai. Kyla klausimas: "Kodėl Tekančios Saulės šalis iki šiol nėra priimta į NATO?" Ar todėl, kad jokia Japonijos sala nestūkso Atlanto vandenyne? O gal Japonija vis dar formaliai kariauja su Rusija dėl Kurilų salų, konfliktuoja su Kinija ir Šiaurės Korėja? Nejuokinkite.

Pagrindinis Graikijos priešas daugybę metų buvo ir yra Turkija, o šios abi valstybės yra NATO narės. Japoniją būtina priimti į NATO. Visų pirma, mūsų šalies gyventojai jaustųsi gerokai saugiau, jeigu "netyčia" atklystančių kaimynų lėktuvų kiltų "palydėti" samurajų palikuonys, kurie jau kartą buvo sumušę Rusijos pajėgas.

Antra, tai būtų naudinga pačiai Japonijai, nes dalis tos šalies jaunimo nežino, kaip save išreikšti ir realizuoti. Armija ir išvykos į kitus pasaulio kraštus būtų puikus sprendimas nuo vienišumo, depresijos ir polinkio į savižudybę kenčiančiai šios šalies jaunajai kartai. Trečia, Kinija ir Šiaurės Korėja tikrai nusiramintų turėdami pašonėje NATO narę.

Na, o dabar apie vieną vietinės reikšmės įvykį. JAS NUĖMĖ. Taip, tų skulptūrų sostinėje nebėra ir, tikėkimės, daugiau nebebus (pfu, pfu, pfu). Turėtume pagirti dabartinę sostinės valdžią, kuri spjovė į įvairių "menotyrininkų", "komisijos pirmininkų" bei kitų asmenų, kurių smegenėlės išbrandintos L.Brežnevo rauge, svaičiojimus ir, prisidengusi statulų "avarine būkle", jas nuėmė.

Tiesa, visa tai buvo galima padaryti kiek kitaip. Pavyzdžiui, abiejose upės krantinėse reikėjo sustatyti milžiniškas tribūnas, o norintiems stebėti statulų nukėlimą pardavinėti bilietus. Būtų įkurtos specialios VIP ložės sovietinio-nomenklatūrinio meno brangintojams. O tada statulos turėjo būti pjaustomos iš lėto skambant "The Rolling Stones" dainai "Sympathy for the Devil" arba Bruce‘o Springsteeno "Born in the USA". Na, o nomenklatūrinių menotyrininkų raudos turėtų būti nufilmuotos. Juostai rimti meno kritikai turėtų suteikti avangardinio kino statusą ir imti pardavinėti jo DVD kopijas. Gal net šį kūrinį pavyktų prastumti Kanų kino festivalyje. Ką ir besakyti, juk tai būtų TIKRAS MENAS.