Praėjusią savaitę Ukraina paskelbė draudžiamų knygų sąrašą. Jame – 38 veikalai, parašyti nuo 2014-ųjų iki 2015 metų. Visus juos vienija tas pats bruožas – ten deklaruojamas priešiškas požiūris provakarietiškai Ukrainos vyriausybei.

Nors didžiosios dalies autorių pavardės net daug skaitantiems nieko nesako, keletas literatūros "korifėjų" vis dėlto pateko į šį sąrašą. Tai – stalininių pažiūrų, neaiškios seksualinės praeities šleifo lydimas marginalas Eduardas Limonovas bei Kremliaus "šventoji dvasia" Aleksandras Duginas.

Savaime suprantama, šis Ukrainos valdžios žingsnis susilaukė milžiniško nepasitenkinimo. Daugiausia iš Kremliaus šalininkų. Dėl šios socialinės grupės viskas aišku, tačiau kebliau, jog šiapus sienos tarp pasipiktinusiųjų yra ir nuosaikių laisvamanių. Nemaža jų dalis Ukrainą lygina su Trečiuoju reichu, kuris Antrojo pasaulinio karo išvakarės pleškino Ericho Marios Remarque‘o, Karlo Marxo, Thomo Manno ir kitų ideologiškai neįtikusių autorių knygas.

Tie patys žmonės itin liberaliai žvelgė į sostinėje buvusias tilto statulas bei priekaištavo sprendimui uždrausti Kremliaus propagandą skleidžiančius TV kanalus. Jų nuomone, drausdami TV ir knygas mes moraliniu požiūriu niekuo nesiskiriame nuo Rusijos. Be to, koks tikslas drausti tuos kanalus, griauti statulas, neleisti įvežti knygų, kai yra internetas – "tegul visa tai būna, o žmonės atsirinks patys".

Kalbant apie propagandą ir reklamą, toks požiūris galbūt tiktų JAV ir ES, nes tai yra civilizuotas pasaulis, bet už jo ribų prasideda blogio viešpaties Vladimiro valdos, tad čia galioja ir kitos taisyklės.

Kas yra propaganda? Vien melas? Vyrauja mintis, jog žmonės, tiek čia, tiek ir Rusijoje, gaudami alternatyvą Kremliaus skleidžiamai ideologijai, gebės atsirinkti. Bet ar tikrai? Dauguma mūsų į kiekvieną gyvenimo reiškinį žiūrime savaip. Kiekvienas turime savo matymo ir suvokimo prizmę arba dar kitaip – interpretaciją, kuri gyvenimo įvykiams suteikia spalvas.

Pvz., pavadinkime VVP mažų berniukų mylėtoju. Vieniems tai bus tiesa ir tai bus jų interpretacija, Kremliaus šalininkams, suprantama, ši žinia skambės kaip šmeižtas bei melas, ir tai bus jų interpretacija. Kaipgi sutelkti savos interpretacijos šalininkų armiją? Teisingai, turite savo idėją populiarinti.

Taigi propaganda yra interpretacijos, kuri naudinga būtent jums, populiarinimas. Ir propaganda nėra tik tiesa ar melas. Ji gali būti melas ir melas. Arba tiesa ir tiesa, t. y. nepatogi tiesa, naudinga tiesa arba sumenkinta tiesa.

Tarkime, statulos, kurias nugriovė, atstovavo interpretacijai, kokia turėtų būti visuomenė ir koks buvo SSRS vaidmuo kare. Jos simbolizavo įsitikinimą, kad dėl visų žmonijos bėdų kalta tam tikra visuomenės grupė (pvz., bankininkai) ir kad ją sunaikinus visa likusi žmonija gyvens ilgai ir laimingai. Skulptūros ignoravo SSRS vaidmenį Molotovo–Ribentropo pakte, jos perteikė Sovietų Sąjungą tik kaip pasaulio gelbėtoją.

Pozicijai, jog drausti Kremliaus skleidžiamos ideologijos nereikia, o žmonės atsirinks patys, koją pakiša viena smulkmena. Dauguma žmonių, dar prieš įsijungdami TV kanalą ar atsiversdami straipsnį, sąmonėje jau būna susikūrę savo interpretaciją ir ieško jos patvirtinimo.

Todėl versija, kad tipiška SSRS sistemos išbrandinta, apkūni ponia riebaluotais plaukais žiūrės ne tik Kremliaus kuruojamus kanalus, bet ir Ukrainos TV programas, BBC bei CNN, ir analizuos išgirstą informaciją, subliūkšta.

Jos galvoje tikrai nekils klausimai: "Ar yra Rusija atsakinga už Malaizijos oro linijų lėktuvo numušimą?", "VVP yra geras lyderis ar šlykštus prietranka?", nes ji jau žino: "Dėl visko kalta JAV" ir Kremliaus kanalai jai pateiks patvirtinimą: "Taip. Dėl visko kalta JAV. Ši šalis sukūrė "Al-Qaeda", ISIS ir Talibaną, nes rėmė afganistaniečius ginklais kovoje su SSRS".

Poniai to užteks ir ji nesusimąstys, kad galbūt minėtos teroristinės organizacijos susiformavo natūraliai, o JAV tiekiama ginkluotė buvo viena iš daugybės prielaidų, kurios Amerika neapskaičiavo. Ji tikrai nepasidomės, kad su SSRS kariavo ne tik būsimieji teroristai, o ir normalūs žmonės, pvz., Mohammadas Ismailas Khanas, kuris nuo 2005-ųjų iki šiol yra Afganistano vandens ir energetikos ministras.

Tai suvokus, nesunku suprasti, kad TV kanalų bei knygų draudimas ar statulų nuvertimas yra vieni iš nedaugelio tinkamų problemos sprendimo būdų. Dar vienas sprendimas, norint duoti atkirtį Kremliui informaciniame kare, būtų perėjimas į aktyvų puolimą.

Kairiųjų pažiūrų asmenys dažnai tvirtina: "JAV yra bloga, ji napalmu degino Vietnamo žmones, o pats karas buvo viena didžiausių JAV politinių klaidų". Įprasta nuolankiai bei vergiškai atsakyti: "Taip. Bet juk SSRS irgi įsivėlė į panašų konfliktą Afganistane."

Tai yra klaida. Būtina pereiti į puolimą: "Ne. Vietnamo karas yra pats geriausias dalykas, kurį JAV padovanojo pasauliui, po gaiviojo gėrimo "Coca-Cola" ir greitojo maisto restoranų. Kodėl? Todėl, kad net ir pralaimėjusi šį konfliktą, JAV sustabdė komunizmo invaziją po pasaulį, padarė nuostolių SSRS, o svarbiausia – kiek daug puikios muzikos bei filmų atsirado Vietnamo karo dėka: Bobo Dylano, "The Rolling Stones" dainos, Francio Fordo Coppolos "Šių laikų apokalipsė"(1979), Oliverio Stone‘o "Būrys" (1986).

Gal atrodo, kad toks elgesys niekuo nesiskiria nuo Kremliaus? Bet juk, kai jus puola agresyvus šuo ir jam antrina intelekto nesužalotas pykčio kupinas jo šeimininkas, o šio draugas mėto į jus akmenis, visus tris nupurkšite pipirinėmis dujomis. Juk nemąstysite, kad tai padaręs tapsite "lygiai toks pat, kaip ir jie". Jūs kovojote už išlikimą, todėl visos priemonės – pateisinamos.

Atrodytų, jog propagandos draudimai yra beprasmiai, nes yra internetas. Tačiau visai nesvarbu, ar kas nors perskaitys apie tai, kaip "JAV prikrovė lavonų į lėktuvą ir jį susprogdino virš Rytų Ukrainos, kad apšmeižtų vargšę Rusiją". Svarbiausia yra pasiųsta žinia, o ji tokia: "Mums nepatinka jūsų interpretacijos".