Neabejotinai – ši pramonė netolimoje ateityje bus neatsiejama atsinaujinančios energetikos sudedamoji dalis, kurianti kur kas didesnę pridėtinę ekonominę vertę, padėsiančią palaipsniui atsisakyti iškastinio kuro: gamtinių dujų ir naftos. Lietuvai yra būtina ją diegti, idant turėtume konkurencingą ekonomiką. Kartu būtina plėtoti atsinaujinančią energetiką ne tik sausumoje bet ir jūroje, kur energetikos gamybos efektyvumas kartais yra didesnis nei žemyne. Žengiant šiuos žingsnius Lietuva 2030 metais turėtų tapti ne importuojančią energetikos (po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo), bet eksportuojančia šalimi. Ką Lietuva laimėtų? Santykinai mažesnes elektros energijos kainas bei, naudojant atsinaujinančią energiją, padidintų pramonės gamybos našumą dėl mažesnių taršos mokesčių.

Tačiau ar dėl šio itin svarbaus prioriteto reikia pamiršti kitus prioritetus? Pavyzdžiui, gyventi švarioje ir saugioje aplinkoje, turėti subalansuotą ekosistemą, vystyti rekreaciją ir turizmą? Atsakymas turėtų būti labai aiškus – jokiu būdu ne!

Todėl vietos parinkimas tokiai chemijos pramonei yra ne mažiau svarbus nei pati pramonė. Sveikas protas suponuoja, kad tokios gamyklos turėtų būti jau dabar veikiančiose pramonės zonose, šalia kitų gamyklų, kur yra jau dabar tam pritaikyta infrastruktūra, pagarbus atstumas nuo gyvenamųjų namų.

Kodėl gi dabar siūloma statyti šią gamyklą ne taip, kaip siūlytų sveikas protas, bet plyname lauke vos už 45 metrų nuo gyvenamųjų namų, šalia gyvenvietės per kurios centrą vilkstinėmis, alinant kelius ir kitą infrastruktūrą, keldamos triukšmą dardėtų autovežių cisternos su degiu ir pavojingu metanoliu ir vandeniliu? Kretingos rajono meras Antanas Kalnius „Žinių radijo“ laidoje aiškino, kad ne Darbėnams turėtų būti nauda, bet visai Lietuvai. Bet kodėl Darbėnai turėtų aukotis vardan likusios Lietuvos? Gyventi triukšme, nerime dėl galimų avarijų? Kuri jauna šeima norės kurtis Darbėnų miestelyje ir auginti šios gamyklos pašonėje savo vaikus? Ar toliau kas norės investuoti į turizmo verslą, kuris dabar šioje teritorijoje kasmet plečiasi (313 parkas, Atostogų parkas, Japonų sodas), kuria darbo vietas, jei gretimybėje atsiras jokiuose rajono strateginiuose planuose nenumatyta chemijos pramonė? Jei mažėja vietovės patrauklumas, mažėja ir gyventojų nekilnojamojo turto kaina.

O kokią visgi naudą gautų Kretingos rajonas? Gi katytės ašaras – kelias dešimtis tūkstančių eurų už žemės mokestį ir gyventojų pajamų mokestį ir tai sąlyga, jei tie 40 darbuotojų būtų Kretingos rajono gyventojai.

Vadinasi, Kretingos rajono meras A. Kalnius vardan visos Lietuvos aukoja galimai naujas darbo vietas turizmo sektoriuje, mažina žmonių nekilnojamojo turto kainą, vietovės patrauklumą.

Būtų suprantama, jei visa Lietuva rūpintųsi šią sritį kuruojantis ministras, tačiau kodėl tiesiogiai gyventojų renkamas meras numoja ranka į savo rinkėjus bei į tuos devynis tūkstančius parašus padėjusius savo žmones? Darbėnų gyventojai jausmiesi išduoti vietinės valdžios, prarasdami viltį net prašosi būti prijungiami prie Palangos savivaldybės, kuri kaip kurortas taptų jų gelbėjimosi ratu nuo šios gamyklos. Tai prilygsta politinei savižudybei, ką, ko gero, supranta ir pats meras A. Kalnius (gal ne visi daugumoje esantys tarybos nariai). 

Jei mažėja vietovės patrauklumas, mažėja ir gyventojų nekilnojamojo turto kaina.

Žinoma, visiems kyla klausimas, po galais, kodėl taip daroma?

Atsakymas gali būti grįstas prielaidomis. Šis sklypas pasirinktas ne atsitiktinai. Dėl kelių priežasčių. Vandenilio, metanolio gamybai reikia labai daug elektros energijos, ji turi būti kuo pigesnė, kitaip vandenilio gamybos savikaina bus nekonkurencinga rinkoje. Investuotojams gera žinia yra ta, kad į šią teritoriją planuojama atvesti elektros kabelį iš numatomo statyti jūrų jėgainių parko. Neatmestina, kad patys investuotojai taps šio parko statytojai ar jų dalininkai, taigi, tokiu atveju, gamyklos investuotojai į planuojamą gamyklą galės tiekti savo pagamintą elektrą. Kitas elektros šaltinis taip pat greta. Kretingos savivaldybė visai neseniai pakeitė bendrąjį planą, numatydama vėjo ir saulės jėgainių parką greta Auksūdžio kaimo. Bendrąjį planą pakeitė išskirtinėmis sąlygomis, ir, mano manymu, pažeidžiant bent kelis įstatymus. Visų pirma, bendrojo plano pakeitimo pusę kainos apmokėjo bendrojo plano pakeitimu suinteresuoti vėjo ir saulės jėgainių parko statytojai, nors pagal įstatymą bendrieji planai rengiami išimtinai tik savivaldybės lėšomis, kad nebūtų per finansavimą daroma įtaka šiems svarbiausiams savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentams. Savivaldybė sugalvojo apeiti šio įstatymo reikalavimą, pasirašydama paramos sutartį su suinteresuota plano pakeitimu bendrove, už „paramą“ savivaldybė įsipareigojo pakeisti bendrojo plano sprendinius taip, kaip pageidauja „rėmėjas“. Ir pakeisti kuo skubiau – per keturiolika mėnesių. Neįvykdžius „rėmėjų“-energetikų pageidavimų, savivaldybė įsipareigojo grąžinti jai suteiktą paramą, kas prieštarauja paramos įstatymui. Tai, kad bendrojo plano rengimo paslauga buvo perkama iš vienintelio šaltinio, viršijant tam nustatytai leistiną 10 tūkstančių eurų sumą, palyginus su tuo, kas paminėta, – smulkmena.

Tokiu būdu Auksūdžio kaimas tapo aukso vertės investuotojams – čia yra galimybė įsijungti elektros energiją metanolio ir vandenilio gamybai tiesiogiai apeinant ESO tinklus, taip išvengiant mokesčių už elektros perdavimą. Jei eiliniai Lietuvos žmonės ir įmonės elektros energiją perka dalį kainos mokėdami elektros perdavimo tinklus valdančiai įmonei, kuri užtikrina ne tik jų eksploataciją, bet ir plėtrą, tai metanolio ir vandenilio gamyklos investuotojai, jei tai pasitvirtintų, – nemokėtų.

Kokia nauda nemokėti mokesčių už elektros perdavimą Lietuvai, sunku pasakyti, tačiau investuotojams nauda akivaizdi – mažesnės gamybos sąnaudos, didesnis pelnas, kurio ši bendrovė į biudžetą, pagal galiojančius teisės aktus, nemokės, jei investuos daugiau nei 100 milijonų eurų.

Ar tokia turėtų būti Lietuvos valstybei nauda, apie kurią kalbėjo meras A. Kalnius, kai dėl vienos bendrovės didesnio pelno yra paminama greta gyvenančių žmonių nuomonė, interesai, nemokami mokesčiai už naudojimąsi elektros sistemos infrastruktūra, galiausiai nemokami pelno mokesčiai į biudžetą?

Kam turėtų būti teikiamas prioritetas: užsienio investuotojų pelnui, ar Lietuvos gyventojų interesams?

Atskymas sąžiningiems politikams turėtų būti lyg savaime suprantamas.

Man regis, tokios pramonės vietos parinkime turėtų būti aiškiai numatyta valstybinė strategija, numatant kuriose teritorijose ji gali būti plėtojama, kuriose ne. Privalu derinti tiek žmonių, tiek valstybės, tiek jos ekonomikos interesus. Negali vieno rajono mero sprendimai, kurie kelia vis daugiau abejonių, nulemti šios svarbios pramonės vystimąsį. Nederinant interesų su visuomene, tokia pramonė yra tik diskredituojama žmonių akyse. Todėl, kaip dabar matome, tokių sprendimų priėmėjai tampa net naudingais Kremliui idiotais, kurie dėl netinkamų sprendimų keldami visuomenės neigiamas reakcijas, tik talkina priešiškoms mūsų valstybės jėgoms, kurių tikslas vienas – užkirsti kelią šios reikalingos Lietuvai pramonės atsiradimui mūsų šalyje. Net tam tikslui ir tinkamose pramonei skirtose vietose.