Atvirai, brutaliai be jokios propagandinės priedangos vykdomas ukrainiečių tautos genocidas, o NATO šalys skaičiuoja ant vienos rankos pirštų: siųsime į Ukrainą dvi ar tris raketas. Ukraina paliekama viena, tik dėl akių apginkluota kautis prieš blogio imperiją, kuri žudo ir griauna nepriklausomą valstybę raketų salvėmis.
Iš NATO girdime tik pažadus ir pasiteisinimus, kodėl Ukraina neaprūpinama šiuolaikiniais ginklais, galinčiais suduoti smūgį už 100 ar 300 kilometrų esantiems agresoriaus objektams.
Esą ukrainiečiai gali paleisti kokią raketą į Rusijos teritoriją, o tai jau labai negražu. Rusija gali nuspręsti, kad Ukraina puola Rusiją ir tada...
Ko reikia Vakarams, kad jie pagaliau suprastų, jog Rusija nebuvo ir niekada nebus Vakarų partnerė.
O tai, kad nuo žemės paviršiaus jau nušluota daugiau nei dešimt Ukrainos miestų, bombarduojami Kijevas ir Odesa – savaime suprantamas dalykas – juk karas.
Ar būtų pasaulis tokia pat logika sutramdęs vieną baisiausių žmonijos istorijoje režimų – vokišką fašizmą?
Rusijos fašistų prezidentas, matydamas tokius promerkeliškus NATO tūpčiojimus, jau grasina Lenkijai.
Ko reikia Vakarams, kad jie pagaliau suprastų, jog Rusija nebuvo ir niekada nebus Vakarų partnerė.
Rusija – jėga, kuri kėsinasi į svarbiausią žmonijos vertybę – Laisvę. Tad ir kalba su tokiu priešu turi būti trumpa.
Atėjo laikas, jeigu jau ne NATO pajėgomis, tai bent Ukrainos kariuomenės rankomis smogti atgimusiam fašizmui iš visų vamzdžių. Taip smogti, kad jie užmirštų, net kurioje pusėje yra ta Ukraina, ir nedrįstų jos vardo tarti be reikalo. Juk banditai pripažįsta tik jėgą: kas galingesnis – tas rusams ir teisus.
Ar NATO baigs vieną kartą merkeliškai tūpčioti aplink grobuonį, pamatysime netrukus. Tai parodys ukrainiečių kontrpuolimas.
Pergalę galima pasiekti tik gausiai aprūpinus puolančią kariuomenę naujausiais pabūklais, raketomis, tankais, lėktuvais. Antraip žiovausime skaitydami žiauriausius pranešimus iš karo, kur prievartaujami ir žudomi mažamečiai vaikai, moterys, seneliai, bombarduojamos ligoninės, mokyklos ir cerkvės, nes būsime su tuo susitaikę, kaip su neišvengiama kasdienybės rutina.
