Norisi tikėti, jog pagaliau bus galima atsikvėpti, pailsėti ir atversti naują, švarų gyvenimo puslapį. Bet kol kas viskas dar prieš akis, o iki tol tegalima laukti ir įvertinti praeitį, įvykius ir ilgamečius procesus, kurie mus atvedė ten, kur esame. O jų netrūksta – šiemet minėsime protestantų reformacijos ištakų 500 metų sukaktį, taip pat bolševikų revoliucijos Rusijoje 100 metų jubiliejų, o svarbiausia – kino ir muzikos gerbėjai sulauks šmėklos iš praeities, menančios visai kitokius laikus nei tie, kuriais gyvename.

Šių metų kovo pradžioje kino teatrus pasieks filmo "Traukinių žymėjimas" ("Trainspotting", 1996) tęsinys. Šis originalus juodojo humoro filmas, sukurtas pagal rašytojo Irvine‘o Welsho to paties pavadinimo 1993-iųjų romaną, yra itin įdomus istoriniu ir socialiniu požiūriu. Jame pasakojama apie narkomanų iš Škotijos kasdienybę ir nuotykius.

Markas Rentonas (akt. Ewanas McGregoras) gyvena beprasmį gyvenimą, kurį praskaidrina muzika ir futbolo garbinimas bei išdykavimas su heroinu. Visa ši egzistencija Marką beprotišku greičiu veža į nežinią, o situaciją dar labiau komplikuoja jį supantys niekam tikę draugai, kurie vėl ir vėl įtraukia jį į tą pačią košę. Problema ir ta, kad pats Markas nesižavi normaliu miesčionišku gyvenimu, kurį sudaro "darbas, karjera, šeima, "sušiktai" didelis televizorius, skalbimo mašina, automobilis, kompaktinių diskų grotuvas, gera sveikata, žemas cholesterolis, draudimas dantų gydymui, paskolos su fiksuotomis palūkanų normomis, namai, draugai, drabužiai ir prie jų derantys lagaminai, trijų dalių kostiumas, pasiūtas iš "suknistai" aukštos kokybės medžiagos, apmąstymai sekmadienio rytą, protą bukinantis sporto žiūrėjimas, "šlamštas", kišimas į burną, buvimas viso to uodegoje ir susimovimas savanaudžių netikšų, kuriuos paleidai į gyvenimą pakeisti tavęs".

M.Rentonas – pagrindinis "Traukinių žymėjimo" veikėjas ir pasakotojas – nėra vien narkomanas ir visuomenės atmata. Tai ir tragiškas herojus, XX a. pabaigos – XXI a. pradžios žmogus, kurį kamuoja siaubinga dilema – kaip išvengti absoliutaus susinaikinimo ir tuo pat metu išlikti savimi, t. y. netapti dar vienu statistiniu vienetu, gyvu lavonu minkštame ir pūkuotame dekoracijų pasaulyje.

Filme buvo puiki, daug kam įsiminusi scena, įstabiai perteikianti kainą, kurią M.Rentonui tenka sumokėti už savąjį maištą. Norėdamas atsisakyti heroino, jis įsigijo opiumo žvakučių, kurios turėjo padėti jam ištverti abstinenciją. Tačiau pakeliui namo filmo herojui paleidžia vidurius ir jis bėga į kone patį nešvariausią viešąjį tualetą visoje Škotijoje. Ir nors Markui pavyksta pasiekti unitazą, jis vėliau prisimena, jog su išmatomis pasišalino ir žarnyne ištirpti nespėjusios žvakutės. Norint jas susigrąžinti, Markui pačiam teko lįsti į apšnerkšto unitazo vidų. Tą jis ir padarė, skambant melodijai iš Georgeso Bizet operos "Karmen" (1875).

Žvelgiant plačiau, Markas ir jo draugai – nevėkšla Danielis Murphy‘s (akt. Evenas Bremmeris) pravarde Spudas (Bulvė), sadistiškas niekšas Simonas Williamsonas – Ligotasis Berniukas (akt. Jonny Lee Milleris) ir į smurtą linkęs psichopatas Francis Begbie‘s (akt. Robert Carlyle) yra ir jaunuolių, užaugusių Margaret Thatcher valdymo laikais, bei jų moralinio reliatyvumo, neišreikštų kūrybinių ambicijų ir lūkesčių, savirealizacijos stygiaus, įsikūnijimai.

Iš esmės, tai filmas, reprezentuojantis laikus ir jų metu tvyrojusias nuotaikas, kai griuvus Berlyno sienai, žlugus Sovietų Sąjungai, sparčiai progresuojant technologijoms, globalėjant pasauliui, vis labiau įsivyraujant laisvajai rinkai ir demokratijai, gyvenimas atrodė šviesus ir lengvabūdiškai paprastas, o ateitis – vienareikšmiai aiški. Japonų kilmės amerikiečių ekonomistas ir politologas Francis Fukuyama šias optimistiškas nuotaikas vainikavo savo "Istorijos pabaigos" teorija.

Šiandien viso to nebėra, istorija nesibaigė ir juda į priekį. Kaip ir M.Rentono gyvenimas, ji neria beprotišku greičiu į nešvariausio klozeto dugną. Skirtumas tik tas, jog filme klozeto dugne Marko laukė aiškus objektas, padėsiantis jam žengti žingsnį švaresnio gyvenimo link, o šioje realaus pasaulio srutų duobėje žmonija vis dar nemato dugno ir, tiesą pasakius, net nežino, ar jis apskritai yra, o jeigu yra, tai ko ten galima laukti?

Originalus "Traukinių žymėjimas" išsiskyrė ir savo unikaliu garso takeliu. Ir tai nieko keisto, mat filmas sutapo su laiku, kai klestėjo vadinamoji "Rave‘o" subkultūra, vienijanti haliucinacijas sukeliančių preparatų vartojimą su elektroninės šokių muzikos klausymusi. Dešimtasis XX a. dešimtmetis išsiskyrė itin turtingu muzikos palikimu – klestėjo hiphopas ir elektroninė šokių muzika ("The Prodigy", "Chemical Brothers", "Fat Boy Slim"), atgimė rokas, vadinamojo "Britpop" stiliaus pavidalu (grupės "Oasis", "Blur", "Pulp", "Suede" ir kt.). Būtent šių ir kitų atlikėjų kūriniai skambėjo viso filmo metu, taigi "Traukinių žymėjimas" yra ir pats geriausias kinematografinis "Rave‘o" subkultūros palikimas.

Naujai pasirodančia "Traukinių žymėjimo" dalimi kūrėjai sieks pakartoti pirmtako šlovę. Filme bus vaizduojami įvykiai praėjus dvidešimčiai metų nuo originalios juostos nuotykių, o pats filmas yra statomas pagal kitą to paties rašytojo kūrinį "Porno" (2000). Dabar visi originalaus filmo aktoriai yra įpusėję penktą dešimtį, o pasaulyje daug kas pasikeitę. Politinis ir socialinis klimatas gerokai aštresnis ir pavojingesnis, visuomenėje vyrauja susipriešinimo nuotaikos, globalizacija, o ir demokratijos plėtra laikinai sustojusi. Muzika taip pat nebedaro tokio poveikio žmonių gyvenimui, kaip prieš 20 metų.

Atsižvelgiant į visa tai, galima kelti prielaidą, jog žiūrovų laukia nostalgiją sukeliantis, bet moraliai pasenęs filmas apie vidurio amžiaus krizę išgyvenančius plevėsas, kurie žūtbūt siekia gyventi taip pat, kaip ir savo jaunystės laikais.

Kita vertus, galima tikėtis ir brandaus bei išmintingo žvilgsnio į praeities klaidas ir nuodėmes.