Manau, daug kas pritars, kad matome labai keistą vaizdą Lietuvoje, kad valstybės viešajame gyvenime niekur nebeliko didžio žmogaus Algirdo Brazausko. Atrodo, kad neturėjome nei tokio prezidento, nei visuomenės veikėjo.

Įvairiomis progomis skamba kita pavardė, kitą žmogų siekiama paversti buvusiu šalies vadovu, suprantama, suteikiant jam ir tam tikrų privilegijų.

Tik kažin ar pelnytai.

Tačiau kai kalbama apie A.Brazauską, jo nuopelnus galima minėti ir minėti. Pradedant Kauno hidroelektrinės statybomis ir baigiant nepriklausomybės atgavimu. Taip taip, nepriklausomybės atgavimu.

Mano nuomone, ne tik Vytautui Landsbergiui reikia dėkoti už laisvę, bet ir A.Brazauskui. Būtent jo pastangomis sovietinis represinis aparatas nesiėmė karinių veiksmų, kuriais greitai būtų įspraudęs Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą į kampą, tai yra į padėtį be išeities. Juk precedentų buvo. Pavyzdžiui, kodėl dabar niekas neprisimena, kad ta pati Taryba buvo priversta skelbti Kovo 11-osios akto moratoriumą? Juk kitos išeities anuomet nebuvo, SSRS būtų sutraiškiusi Lietuvą.

A.Brazauskas buvo teisus, sakydamas, kad į nepriklausomybę reikia eiti palengva, nedirginant sovietinio monstro, laiptelis po laiptelio, o ne strimgalviais, kaip buvo padaryta.

Pagal jo planą iš pradžių turėjo būti ekonominė autonomija, o vėliau – ir politinė nepriklausomybė. Gerai, kad SSRS valdžioje buvo pirmas ir paskutinis demokratijos imitatorius tos sovietų imperijos prezidentas Michailas Gorbačiovas su savo "perestroika" ir "glastnostj".

Šios anuomet populiarios kategorijos jį patį ir pražudė kaip realų nomenklatūrinį vadovą. Jis neturėjo, kur dėtis, todėl nuolaidžiavo A.Brazauskui ir net V.Landsbergiui, kurio nemėgo. Jei tuo metu valdžioje būtų buvęs Andropovas, niekas nebūtų leidęs net kalbėti apie nepriklausomybę. Drąsus tuomet buvo tik Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Sigitas Tamkevičius, Nijolė Sadūnaitė ir kiti disidentai, prieš kuriuos ir šiandien reikia lenkti galvas.

Todėl šiame sudėtingame kontekste A.Brazauskas buvo nepakeičiama asmenybė, kuri sugebėjo tinkamai laviruoti tarp ginklais žvanginančios sovietinės hidros ir radikaliai nepriklausomybės reikalavusių Lietuvos atstovų.

Jei tokio asmens nebūtų buvę, baisu ir pagalvoti, kas būtų atsitikę. Lietuviškuosius radikalus KGB būtų išgaudę per porą dienų, tereikėjo tik Maskvos nurodymo komandiruoti tos represinės įstaigos darbuotojus į Vilnių. Tuomet viskas būtų pasisukę kitaip ir kažin ar šiandien galėtume džiaugtis tuo, ką turime.

Gali sakyti kas ką nori, bet sovietinė armija iš Lietuvos buvo išvesta pirmiausia A.Brazausko, tuomečio Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus Audriaus Butkevičiaus, Boriso Jelcino ir SSRS gynybos ministro Dmitrijaus Jazovo pastangomis.

O tie lietuviškieji radikalai, kurie susprogdino tiltą per Bražuolės upelį tik siekė destabilizuoti padėtį Lietuvoje, kad būtų įvesta sovietinė armija ir prasidėtų kruvinos skerdynės.

Paklausite, kam to reikėjo?

Ogi tam, kad kai kurie tokias provokacijas suplanavę ponai patektų į istorijos vadovėlius ir taptų tautos herojais, apie kuriuos, lyg apie Vytautą Didįjį, būtų kuriamos dainos ir sakmės.

Galima pasakyti ir dar daugiau. Jei kai kurie veikėjai būtų klausę A.Brazausko, ko gero, nebūtų įvykę ir kruvinieji sausio 13-osios įvykiai. Teigiama, kad kai kam jų labai reikėjo, todėl atsitiko tai, kas atsitiko.

Žodžiu, visa, ką turime dabar, buvo galima pasiekti be aukų ir gerokai racionaliau, o gal dar ir greičiau. Tačiau visada atsirasdavo žmonių, kurie sakydavo, kad komunistais negalima tikėti, nes jie tautos priešai. Ar ne dėl to A.Brazauskas nei gyvas, nei miręs nebuvo įleistas į Vilniaus katedrą, kurią pats ir grąžino tikintiesiems?

Taip, A.Brazauskas buvo komunistas. Tačiau jei visi komunistai būtų buvę tokie kaip jis, Lietuva būtų klestėjusi ir tais, ir dabartiniais laikais. Jam nebuvo taip svarbu patekti į istoriją, jam buvo svarbūs žmonės. Paprasti žmonės, kurie ir pasiekė nepriklausomybės, demokratijos, kurie aukojosi ir tebesiaukoja dėl laisvos Lietuvos.

Visada buvo ir tų, kuriems į paprastus piliečius nusispjauti, ir kurie regi tik save pačius istorijoje, o dabar dar – ir asmeninėje gerovėje.

Visi esame ne akli ir matome, kas šiuo metu dedasi Lietuvoje. Kad ir faktą, kad seimūnai sau pasididino algas, o į pensininkus, kuriems pirmiausia turėtų būti padidintos pensijos, nusivalė kojas.

A.Brazauskas tikrai nebūtų to leidęs.

Keista, kad prezidentas tapo visų užmirštas, nebeminimas nei per valstybines šventes, nei kitokių iškilmių metu, regis, jo tikrai net nėra buvę nei praeityje, nei istorijoje. Dažniau vis viešumoje atsiranda kita pavardė.

Save gerbiančios valstybės piliečiams taip elgtis nederėtų, nes mes negalime pamiršti savo praeities. Negalime pamiršti ir tų žmonių, kurie tiek daug padarė Lietuvai – Tėvynei. Toks užmaršumas negražus, neetiškas ir visiškai nepriimtinas.