Veikiausiai tautosakoje ir mitologijoje glūdi esmė – gyvūnas visuomet buvo gelbėtojas, užtarėjas ir pranašas. Žmogaus ir gamtos būtybių ryšys buvo glaudus ir harmoningas. Gali tik pečiais trūkčioti ir užduoti klausimą, kodėl ir ką prarado XXI a. žmonija, pavertusi gyvūną tik maistu ar namų puošmena.

Du menininkai, sutuoktiniai, gyvenantys didmiestyje, Paryžiuje, tolokai nuo laukinės gamtos, Rūta Jusionytė ir Francisco Sepulveda savo kūryboje sugrąžina žiūrovą į pasaulį, kuriame gyvūnai ir žmonės koegzistuoja darnoje, ir reprezentuoja savo vidines būsenas bei troškimus. Gyvūno ir žmogaus vaizdavimas įsiveržia į kūrinį tam, kad metaforiškai atspindėtų vidinę kūrėjų būseną. Ar ji atsiranda iš atminties, perskaityto literatūrinio paveldo, išgriebta iš vaikystės sapnų, kelionių įspūdžių? Tiesiog negali sustoti stebėtis, koks artimas šių tolimų tautosakos tradicijų persipynimas, kokia panaši lietuvių ir Lotynų Amerikos gyvūnų reprezentacijos reikšmė. Tokių tolimų-artimų tautosakų simbolikoje ypač įdomi paukščių grįžimo, gyvulių išginimo svarba.

R. Jusionytės susidomėjimas senovės baltų kultūros simbolika ir F. Sepulvedos Čilės ir Afrikos tautų literatūriniu ir tautodailės paveldu neabejotinai turėjo įtakos kuriant savitą paveikslų struktūrą. Ikonografinė dailininkų kūrybos analizė atskleidžia, kokia skirtinga jų paveikslų vaizdo sąranga, formos prieiga, bet kokia artima turinio prasme. Kiekvienas menininkų kūrinys funkcionuoja kaip ženklas, sutelkiantis dėmesį į jo simbolinę reikšmę. Baltų kultūros tyrinėtoja profesorė Marija Gimbutienė teigė, kad senovės žmogus, suteikdamas gyvūnams simbolinę prasmę, pasirinkdavo tokius, kurie jam rodė visatos ritmą. Šiuolaikiniai menininkai pirmenybę teikia tiems, kurie atskleidžia jų vidines būsenas. Tiek senovėje, tiek šiuolaikybėje ypač įdomus paukščio ir roplio simbolių dinamiškumas. Paukščiai – dangaus ir žemės tarpininkai, o pasakose virsmo simbolis – paukščio į žmogų arba bjaurumo į grožį. Ropliai ir žuvys senovės mituose dalyvaudavo kuriant visatą ir palaikydavo jos amžiškumą. Modernioje visuomenėje kuriantiems menininkams – tai planetos stabilumo, apsaugos simbolis. R. Jusionytei ropliai ir žuvys ypatingos išvaizdos, ilgaamžiškos ir universalios būtybės – gebančios gyventi vandenyje, po žeme ir ant žemės, abiem menininkams jie atspindi pačios gyvybės esmę.

Mitologinėse lietuvių dainose ir Čilės indėnų tautosakoje arklys neatsiejamas nuo dangaus kūnų. F. Sepulvedos grafikos ir tapybos darbuose arklio motyvas vaizduojamas su saulės, mėnulio ir gyvatės ženklais. Per savitą simboliką abu menininkai geba atverti ne tik savo jausmus, bet apskritai žmogaus santykį su aplinka, jo vidinius troškimus, tokius kaip apsaugą, meilę, abipusį ryšį, stabilumą.

R. Jusionytės kūryboje gyvūnai apdovanojami ne tik ypatinga išvaizda, bet ir magnetiniu žmogaus akių žvilgsniu ir spindesiu, artimu jos vaizduojamoms herojėms.

Išties, menininkai, naudodami gyvulinę simboliką, siekia ne tik estetinio poveikio, bet ir prasminės kūrinio suvokimo prieigos. Šiuolaikinis žmogus, ką čia slėpti, yra primiršęs arba nebesupranta pasakų, mitų reikšmės ir vertės. Savo kūryba abu menininkai kviečia žiūrovą įsigilinti į personažo reikšmę bei prasmę. Antai R. Jusionytės pasirinktas baltojo dramblio vaizdinys, nors ir tolimas lietuvių tautosakai, atkeliavęs iš egzotiškų Rytų kraštų, bet šiuolaikiniame mene patrauklus ne tik savo įdomia forma, patrauklus universalia simbolika. Baltasis dramblys hinduizme reiškia išsivadavimą iš žemiškųjų konfliktų, tai Gamešas – išminties dievas. Modernus menininkas geba sujungti multikultūrinę simboliką, jei ji talkina jo vidinės būsenos atsivėrimui.

Neabejotinai pastaraisiais metais sukurtuose dailininkų darbuose atsispindi jų vidinė nuostata įžvelgti grožį ir dvasinę pusiausvyrą, pozityvumą, kurį suteikia gyvūno ir gamtos, žmogaus ir gyvūno sambūvio harmonija. Ekologinė tema menininkų kūryboje atsiskleidžia subtiliai, lyg pasakoje su privalomąja gerąja pabaiga.

R. Jusionytės ir F. Sepulvedos kūrinių parodas pajūryje jau galima vadinti tradicinėmis ir akivaizdžiai savo akimis įsitikinti, kokia jų vidinės būtybės slinktis kūryboje, kaip ji veikia ir ką reiškia.

Paroda „Mano vidinė būtybė“ – apie esamąjį laiką, apie asmeninius potyrius, požiūrį į mus supančią aplinką, fokusuojant į ateitį…

Parodos atidarymas – rugpjūčio 9 d. 19 val. Palangoje, „Ramybės“ galerijoje.