Taigi tą pirmadienį iš kovo 26-osios į 27-ąją miegosime valandą trumpiau.

Kiek dėl to bus daugiau insultų ir infarktų, kiek atsiras daugiau depresijų, kiek prisikankins anksčiau į darželį ar lopšelį prižadinti vaikai, niekam neįdomu.

Metų metais tęsiasi šita beprotybė – padėtis be išeities. Visi supranta, kad tai yra nesąmonė, tačiau vis tiek visa tai tęsiasi kasmet vis iš naujo.

Gal kur nors kažkada ir buvo ištirta, kaip tas laiko keitimas paveikia žmonių sveikatą, tačiau platesni duomenys viešai vis nepaskelbiami. Kodėl? Gal dėl to, kad nebaugintų visuomenės.

Taigi, kam išvis du kartus per metus reikia sukinėti tas rodykles? Ir kas kada paaiškino, kokia iš to nauda, kiek pinigų ar resursų sutaupo Europa?

Juk šitas laiko keitimas kažkada, per Antrąjį pasaulinį karą, buvo sugalvotas tam, kad būtų sutaupyta elektros energijos, vartojamos apšvietimui.

Tačiau šiuo metu specialistai, energetikai neslepia, jog dabar, kai masiškai naudojamos taupiosios lemputės, tos energijos, palyginti, reikia labai mažai.

Juk anksčiau buvo naudojamos 100 vatų lemputės, o dabar 10, 12 ar 16 vatų. Skirtumas kolosalus. Todėl ekspertai ir teigia, kad energetikos sektorius to tariamo sutaupymo net nepajaučia.

Tai kodėl vis dar darome šitą nesąmonę?

Prieš keletą metų Europos politikai ir valdininkai žadėjo, kad jau 2021 m. tas rodyklių sukinėjimas bus baigtas ir to daryti daugiau nebeteks. Žmonės apsidžiaugė, neurologai pritarė. Bet šiandien jau turime 2023-iuosius, ir vėl niekas nesikeičia, vis ta pati rutina. Na, kiek galima? Nejaugi taip niekas ir nepasikeis?