Šventės pretekstas kitas. 1946 m. birželio 14 d. gimė visų cinikų ir idiotų dievas Donaldas Johnas Trumpas. Pastaruoju metu ekscentriškasis milijardierius, kuriam šį mėnesį sukaks lygiai septyniasdešimt metų, sulaukia vis daugiau dėmesio. Net pati Šiaurės Korėja jį šią savaitę pagyrė už išmintį ir tikisi, jog jis prisidės "suvienijant" kapitalistinių imperialistų suskaldytą pusiasalį. Kaip žinoma, ir Pietų Korėjoje, ir JAV yra nemažai žmonių, kurie mielai įvykdytų tą suvienijimą. Vienintelis klausimas, ar didžiajam Kim Jong Unui patiktų Muammaro Gaddaffio likimas?

Taip pat šią savaitę 1996 m. konkurso "Mis Visata" nugalėtoja Alicia Machado pabandė atskleisti tikrąjį D.Trumpo veidą prisipažindama, jog jis ją šlovės dienomis vadino "Panele kiaulaite" ir vertė sportuoti stebint žurnalistams. Grožio karalienė įsitikinusi, kad milijardierius ir aistringas kantri dainininkės Lorettos Lynn gerbėjas (žymiausias albumas "Don‘t Come Home A- Drinkin" ("With Lovin on Your Mind", 1967 m.) tikrai nėra geras žmogus. O kas galėjo pagalvoti?

Nepamiršo šią savaitę apsireikšti ir pats ponas D.Trumpas, užpuldamas žiniasklaidą teigdamas, kad ji esą nesąžiningai nušviečia politinį procesą. Taip pat jis išvadino vieną žurnalistą maitėda. Ir tai tik lašas jūroje, mat iš visų D.Trumpo pareiškimų, paskleistų per pastaruosius porą metų, būtų galima parašyti neblogą satyrinį romaną politine tema.

Atrodo, kad D.Trumpas yra visur ir, jeigu bandysite ilsėtis žiūrėdami siaubo filmą apie serijinius žudikus, nė už ką nesirinkite "Amerikos psichopato" ("American Psycho", 2000 m.), nes ir ten mažiausiai porą kartų išgirsite D.Trumpo pavardę ("Ar ten tik ne Donaldo Trumpo automobilis?" – abejingai paklaus pagrindinis veikėjas, užknistas savo sužadėtinės kalbų apie vestuvių proceso detales).

Kita vertus, galima daryti prielaidą, jog D.Trumpo šou JAV prezidento rinkimuose laikas eina į pabaigą. Kartu su konkurentų į respublikonų kandidato postą pasitraukimu įvyko tam tikras lūžis, po kurio reikalai gali pasisukti ir visai kita linkme.

O nutiko štai kas. D.Trumpas nebešokiruoja. Rimtai. D.Trumpas nėra kvailys, jis tik ciniškas mulkis, instinktyviai jaučiantis, ko žmonės nenori girdėti, ir pasakantis būtent tai. Pvz., jis jaučia, kad kairėjančioje visuomenėje daug kas nepritaria abortų draudimui, todėl garsiai ir viešai pasisako už bausmes nelegalius abortus pasidariusioms moterims.

Žmonės ir feministės piktinasi, širsta, lygina jį su Adolfu Hitleriu, bet, kaip ten bebūtų, D.Trumpas laimi, nušaudamas viena kulka keletą triušiukų. Tokiu elgesiu ir pareiškimais jis į savo pusę patraukia tiek tuos, kurie iš tiesų pasisako prieš abortus (radikalesnius respublikonų rinkėjus), tiek tuos, kurie jaučia jo vaikiškai išdykėlišką cinizmą bei priima tai tarsi savotišką protesto prieš "sistemą" formą (gyvenimu po 2008 m. krizės nusivylusius žmones, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų).

O svarbiausia, jis gauna didelę dėmesio dozę. Kiekvienas politikas veikia pagal schemą "Blogiau už tai, kai tave apkalba, yra tada, kai tavęs neapkalba". Jam būtinas dėmesys ir visai nesvarbu, kad jis kliedi nesąmones, jį myli ar jo nekenčia, jį kritikuoja, juo abejoja ar panašiai. Apie jį kalba, ir tai yra svarbiausia.

Dar svarbi aplinkybė ta, kad žiniasklaida, nesvarbu, kairioji ar dešinioji, dievina tokius žmones, kaip D.Trumpas, ir dėl reitingų yra pasiryžusi jį apdovanoti nemokama reklama. Tad milijardierius, užpuldamas "korumpuotą" žiniasklaidą, elgiasi itin veidmainiškai.

Kita vertus, D.Trumpas yra tarsi džentelmenas, viešoje vietoje demonstruojantis Adomo kostiumą, atidengdamas palto skvernus. Svarbiausia ne tai, kad žmogus pamatė tą "grožį", o tai, jog jis išsigando ir pasišlykštėjo. Kuo didesnis stebėtojo pasibjaurėjimas matytu reginiu, tuo didesnį malonumą patiria ekshibicionistas.

O nekreipiant dėmesio ir išliekant abejingiems, nuogybių demonstruotojo entuziazmas blėsta ir jis būna priverstas apsirengti.

Tas pats galioja ir D.Trumpui. Jo kalbos, elgesys ir išsišokimai jau ima nusibosti ir galų gale įgris net tai pačiai žiniasklaidai, o vos tik tai įvyks, nekilnojamojo turto magnatas bus priverstas permąstyti savo rinkimų strategiją.

Dar viena D.Trumpo iškilimo aplinkybė – stiprios opozicijos nebuvimas. Žmonės, pasisakantys prieš šį kandidatą, svaidėsi stereotipinėmis kairiosiomis klišėmis (pvz., vadino jį rasistu ir seksistu), nesuvokdami, kad jo pareiškimų forma jam yra naudingesnė už jų turinį ir kad rimtai diskutuoti su juo negalima. Cinišką plevėsą būtų galėjęs įveikti tik toks pat niekšelis, lengvabūdiškai neigiantis viską, ką sako ponas D.Trumpas. Būtent taip turėtų elgtis D.Trumpo opozicija ir jo konkurentų šalininkai. Tačiau jie to nedarė ir taip tik padėjo jam laimėti.

Taip pat svarbu, kad vis dažniau tarp politikos apžvalgininkų plinta versijos, jog D.Trumpas, laimėjęs prezidento rinkimus, "ateis į protą" arba, kaip sakoma pačioje JAV, "pereis nuo poezijos prie prozos" (poezija – rinkimų kampanija, proza – realus prezidento darbas), nes jeigu jis to nepadarys, sistema jį suvalgys (kai kas mano, kad milijardierius gali tapti pirmuoju nušalintu JAV prezidentu, išbuvusiu poste vos kelis mėnesius, jeigu vis dėlto sumanys vykdyti tai, ką deklaruoja).

Iš tiesų toks posūkis mums turėtų būti dar smagesnis, negu Hillary Clinton pergalė prieš D.Trumpą.

Įsivaizduokite, kaip pasikeistų Kremliaus lyderių ir Šiaurės Korėjos režimo veido išraiškos, matant, jog jų širdžių kandidato kalbos virsta kardinaliai priešingais darbais. Taip, tai turėtų būti itin malonu, tačiau, kita vertus, kam rizikuoti ir patirti nuolatinį stresą dėl tokio politinio vėjavaikio? Išrinkus rimtą žmogų, visas civilizuotas pasaulis ramiai gyventų dar bent ketverius metus.