Tiesa, yra tokių komiksų, kurie brandūs savo istorijomis, o jų paveikslėliai meniški, apeliuojantys į intelektualesnę publiką. Vienas tokių yra "Persepolis", išverstas į mūsų kalbą bei pasakojantis apie merginos gyvenimą prieš, per ir po 1979-ųjų Irano revoliucijos.

Tokie kūriniai netgi nevadinami komiksais. Jie priskiriami grafinės novelės kategorijai, bet tai nepaneigia fakto, kad netgi grafinė novelė yra labiau reveransas brandaus skaitytojo širdyje tūnančiam infantilumui bei vaikystės ilgesiui nei visavertis literatūros kūrinys.

Vienas įdomiausių komiksų, kuriame vaikiška pramoga apie herojus neatsiejama nuo rimtų klausimų, slypinčių "tarp eilučių", priklauso kompanijos "Marvel" produkcijai ir vadinasi "X-menai". Pirmasis šios serijos komiksas pasirodė XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Komikso idėja tokia – tarp mūsų gyvena mutantai, kurie turi įvairių galių ar netgi pasižymi fantasmagoriška išvaizda, o to pasekmė – jie kenčia nuo aplinkinių diskriminacijos.

Kas vien rankos mostu pritraukia metalą, kas skaito mintis, kas gali pasiversti bet kuriuo asmeniu ir t. t. Tokie dalykai normaliems žmonėms kelia baimę. Nesunku nuspėti, jog vadinamieji mutantai yra aliuzija į įvairiausias mažumas – etnines, rasines, religines, lytines, žmones, turinčius fizinę ar psichinę negalią, ir šiaip niekur nepritapusius asmenis, gyvenančius ties socialinio normalumo riba (pvz., narkomanus, vegetarus, feministes, "Facebook" sensacijas, komunistus ir t. t.).

Kaip ir pastarieji, mutantai kenčia nuo normalių žmonių neapykantos, juos slegia vienišumo jausmas, izoliacija, jie priversti slapstytis bei slėpti savo gebėjimus. Tarsi to būtų maža, šie mutantai yra kita žmonijos evoliucijos pakopa, jie įsitikinę, kad homo sapiens rūšiai būtų pats laikas kelionei į istorijos ir biologijos šiukšlyną. Tad kai kurie mutantų atstovai ima riesti nosį ir mąstyti apie normalių žmonių genocidą. Kartais jie netgi bando įgyvendinti šiuos planus. Bet čia jiems visada kelią pastoja profesorius Charlesas Xavieras su savo auklėtinais X-menais.

Charlesas geba skaityti kitų mintis ir svajoja apie harmoningą bei demokratišką pasaulį, kur sugyventų normalieji ir jo rūšies atstovai. Kur pirmieji nejaustų antriesiems neapykantos ar baimės ir atvirkščiai. Savo ruožtu, profesoriaus oponentas yra mutantas šovinistas Erikas Lehnsherras, žydas ir buvęs koncentracijos stovyklos auklėtinis, mokantis valdyti metalą, todėl komiksų mėgėjams geriau pažįstamas Magneto vardu. Jis teigia tą, ką jau minėjome: homo sapiens yra praeitis, juos reikėtų likviduoti ir kurti vien mutantų pasaulį.

Kažkada Charlesas ir Erikas buvo geri draugai, bet galų gale liberalo profesoriaus ir į fašizmą linkusio Magneto keliai išsiskyrė. Nepaisant to, net vykstant atvirai konfrontacijai tarp jų auklėtinių kartkartėmis buvę bičiuliai yra priversti sutelkti savo šalininkus po viena vėliava, siekiant nugalėti bendrą ir kur kas didesnį priešą. Vienas jų – pats pirmasis ir galingiausias visų laikų mutantas Apokalipsė, dar žinomas En Sabah Nur vardu, gimęs prieš 5 tūkst. metų. Būtent jis pastatė Egipto piramides, parašė Bibliją ir būtent jis dengiasi Krišnos, Ra bei žydų dievo vardais.

Daugybę metų jis miegojo ir kaupė galias, kad vieną dieną prisikėlęs ir pasitelkęs keturis šalininkus, kurie yra aliuzija į Apokalipsės raitelius iš Šventojo Rašto, sunaikintų dabartinį pasaulį ir su likusiais mutantais pastatytų "geresnį".

Kaip jau minėjome, pirmieji "X-menų" komiksai pasirodė dar XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Komiksai, kaip ir neseniai šį pasaulį palikusios rašytojos Harper Lee romanas "Nežudyk strazdo giesmininko", žymi pilietinių teisių judėjimo, kontrkultūros bei protesto eros aušrą. Netgi manoma, jog profesorius Ch.Xavieras yra aliuzija į dr. Martiną Lutherį Kingą Jaunesnįjį (1929–1968 m.), o Magnetas – juodaodžio šovinisto ir musulmono Malkolmo X (1925–1965 m.) prototipas.

Iš esmės Ch.Xaviero ir Magneto veikėjai įkūnija tradicinę moralinę kairės ir dešinės priešpriešą, kuri taikos metu nuolatos konkuruoja politinėje plotmėje dėl tikslo abejojantiems ir neapsisprendusiems rinkėjams primesti savo gyvenimo modelį ir vertybes, tačiau grėsmės metu yra priversti stoti į kovą prieš bendrą priešą.

Mat kai pakvimpa grėsmingos galios pavojumi, profesoriaus Charleso vertybės (supratingumas, atjauta, gailestis ir t. t.) bei modeliai ima strigti. Tokiu metu kiekvienas sveiko proto charlesas yra priverstas ne tik susivienyti su Magneto šalininkais, bet ir pažadinti Magnetą savyje. Nes tik pastarojo nuožmumas ir pasiryžimas geba sutelkti žmoguje slypintį grobuonies kūrybingumą, užtikrinantį efektingą priešo eliminavimą ir savos bei kitų giminingų rūšių išlikimą.

Iš istorijos žinome, jog Vakarų pasaulį lemiamomis akimirkomis gelbėjo būtent tokie žmonės – Winstonas Churchillis, Charlesas de Gaulle‘as, Ronaldas Reaganas, Margaret Thatcher, kurie taikaus gyvenimo metu, nepaisant jų charizmos ir nuopelnų, dalies savų piliečių buvo nekenčiami ir niekinami.

Čia kyla retorinis klausimas – kas šiuo atveju yra VVP bei Rusija? Magnetas, Apokalipsė, o gal profesorius X? Ar Rusija tėra paprasčiausiai "kitokias" mąstymo prizmes praktikuojanti šalis, gyvenanti kitokiame, paraleliame pasaulyje, kurio bangos nesutampa su normalių žmonių bangomis? Ar būtų galima su ja susivienyti, atsiradus bendrai grėsmei, pvz., atskridus agresyviems ateiviams? O gal Rusija yra tiesiog Aukso ordos palikuonė, kurios tikslas tas pats – kuo giliau įsibrauti į Vakarus, pakeliui pažeminant ir sunaikinant viską, kas įkūnija aukštesnes vertes ir gyvenimo kokybę, nei geba sukurti VVP garbintojo rankos?

Kitaip tariant, ar vadinamasis dialogas, kurį taip akcentuoja Vakarų diplomatai, su Rusija apskritai įmanomas? Ir ar iš viso jis reikalingas? Ar gydytojas turi kalbėtis su liga, o policininkas su nusikaltėliu, bandydami šiuos perprasti ir susitarti? Galbūt, bet tiek ligą, tiek niekdarį visada būtina izoliuoti, kad negriautų normalių žmonių pasaulio.