Žmonės kalbėjo, jog, kai Davidas pasitrauks, Borisas perims jo vietą. Bet tai – tolima ateitis, kol kas reikėjo sutvarkyti šios dienos bėdas. O pastarosios buvo tokios: konservatorių, deja, beveik niekas nemėgsta, vyrauja nuomonė, kad jie išdavė savo atstovaujamą ideologiją.

Maža to, dabartinė Davido atstovaujamos politinės jėgos kadencija ėjo į pabaigą. O juk išsaugoti valdžią bei tęsti darbus taip norisi.

Sunki ta politiko dalia, niekuo negali pasitikėti, nes kova dėl galios žmoguje išlaisvina pačius baisiausius jame tvyrančius demonus. Tai akivaizdu.

Užtenka perskaityti bet kurią W.Shakespeare‘o pjesę, kad ir pasakojimą apie Škotijos karalių Macbethą. Pastarasis, trokšdamas šlovės ir galios, užbadė miegantį senuką lovoje.

Kita vertus, nebūtinai politika dėl to kalta, gal jų santykiai jau buvo pašliję. Gal senukas Duncanas nė karto nepasveikino Macbetho su gimtadieniu, todėl šis buvo toks piktas.

Taigi, grįžtant prie Davido ir Boriso, mūsų herojai vietiniame bare lenkė vieną alaus bokalą po kito ir svarstė, kaipgi laimėti artėjančius rinkimus.

Ramybės nedavė ir tai, kad pasaulyje dėjosi siaubingi dalykai. Tokioje Ukrainoje kipšai iš Kremliaus žudė už laisvę, demokratiją bei laisvą rinką kovojančius žmones, Artimuosiuose Rytuose islamo fanatikai skerdė viską, kas pasitaikė kelyje ir, svarbiausia, nežinia dėl ko, o ir pačioje Europoje vis labiau kilo nepasitenkinimų ir nusivylimų bangos.

Skirtingai nei Ukrainos gyventojai, žmonės iš Vakarų darėsi vis labiau pavargę nuo laisvės ir demokratijos. Ypač juos pykdė, kad į Europą plūsta nesibaigiantis juodaodžių ir arabų srautas, kad visur – vien ištvirkimai ir iškrypimai, esą "mindomos tradicinės vertybės". Jie vis labiau svajojo apie tai, kad ateis vienas stiprus dėdė arba dėdžių kompanija ir, vulgariai tariant, "įves tvarką", kaip Šiaurės Korėjoje.

Taip pat vakariečiai dėl visko kaltino tokią Europos Sąjungą, kuri viso labo buvo politinis ir ekonominis džentelmenų klubas, tačiau žmonių akyse tai kažkodėl tapo savotišku atpirkimo ožiu.

Didžiosios Britanijos gyventojams nepatiko, kad pas juos, ES narius, iš kitų klubo šalių atvyksta visokie lenkai, latviai ir kiti "arabai". Dar jiems nepatiko, jog reikia remti kitas ES šalis savo pinigais, o visą gerą, kurį teikia kitos ES šalys jiems, britai buvo linkę ignoruoti.

Trumpai tariant, Europoje pamažu ėmė siautėti populistinio geismo troškulys, o Davidas ir Borisas žinojo, kad nei jie, nei jų partija toli gražu nėra pajėgūs jo numalšinti. Tačiau juk pamėginti galima.

Taigi, pasitarę su kitais savo partijos bičiuliais, mūsų herojai sumanė ypač įdomią aferą, nors, kita vertus, tai labiau priminė pokerio lošimą, kai galima išlošti labai daug ir taip pat prarasti viską – paskelbkime, kad leisime liaudžiai nuspręsti: likti ar išstoti iš ES.

Galimybė, kad nacija nuspręs išstoti – menka, o mes pašantažuosime likusius ES narius ir išpešime Britanijai daugiau privilegijų ir susirinksime vadinamųjų euroskeptikų (nors kai kas juos vadina onanistais, tenkinančiais save priešais Kremliaus lyderio atvaizdą) balsus.

Kaip tarė, taip ir padarė. Buvo sutarta, kad Davidas agituos už likimą ES, o Borisas – už išstojimą. Afera pavyko, konservatoriai laimėjo rinkimus, nes pažadėjo tautai išganingąjį ir šventąjį referendumą.

Tačiau, kaip sakoma, lazda turi du galus. Po Davido ir Boriso pergalės rinkimuose atėjo laikas tesėti pažadus. Ir staiga čia bent dalį konservatorių, taip pat ir Davidą užklupo negera nuojauta, lyg geriausiose W.Shakespeare'o dramose – fatališkos siaubingos tragedijos nuojauta.

Ir ne veltui, nes vadinamieji euroskeptikai susibūrė į specialią partiją, kuriai vadovavo toks Nigelas. Pastarasis – be galo aktyvus, lyg koks iš pragaro ištrūkęs kipšas. Prasidėjo referendumo debatai – išstojimo šalininkai gundė rinkėjus pažadais, žadančiais aukso kalnus ir pažabota emigracija, o agituojantieji už pasilikimą gąsdino ekonominėmis problemomis, kurios užklups išstojus, sumenkusia galia pasaulyje ir netgi Jungtinės Karalystės žlugimu.

Kova dėl valdžios pareikalavo ir fizinių aukų – buvo nužudyta viena politikė, palaikiusi pasilikimo idėją.

Atėjo išganingojo D diena, ir žmonės balsavo. Rezultatai pribloškė Davidą, mat jie buvo ne tokie, kokių šis ir jo bendraminčiai tikėjosi, pasirodo, britai nenori likti ES. Skirtumas ne toks ir didelis, tačiau rezultatas aiškus. Geniali konservatorių afera viso labo tapo liguistu lošėjo bandymu laimėti milijoną pastačius 50 eurų.

Visa Europos Sąjunga kretėjo, lyg purtoma žemės drebėjimo, ėmė smukti svaro kursas, britai puolė domėtis Airijos pilietybės gavimo galimybėmis ir dar daug ko baisaus nutiko, ko čia neminėsime.

Ir Davidas su Borisu suprato, kad jie ką tik atliko beveik tą patį, kas nutinka tik išskalbtai šventinei staltiesei, kai nuo stalo nespėja pakilti du litrus pieno išmaukęs laktozės netoleruojantis personažas.

Visi nuliūdo, demokratijos ir laisvosios rinkos priešai triumfavo. Visą Europos žemyną apgobė paslaptis ir nežinia. Davidas turėjo trauktis iš konservatorių lyderio posto.

Daug kas tikėjosi, jog Borisas, kuris agitavo už išstojimą, dabar viską ryžtingai perims į savo tvirtas rankas, tačiau ir šis paskelbė, kad pasitraukia.

Net Nigelas ir tas pareiškė, jog taip, jis pažadėjęs tą ir aną, bet nė vienam pažadui tesėti nėra realių galimybių ir apskritai jis nežino, ką darysiąs, jei laimėtų politinę kovą.

Nigelas taip pat nešė kudašių, iškalbingai metęs, jog jau padarė tai, ką turėjo.

Visa Europa ir laisvasis pasaulis atsidūrė po nežinios ir chaoso debesimi. Blogiausia, kad ši istorija leido išryškėti objektyviam faktui, jog žemynas susiskaldęs į dvi, o gal ir daugiau priešiškų stovyklų. Į tuos, kurie nori būti atsakingi už savo gyvenimą patys, ir tuos, kuriems reikia šeimininko, į tuos, kurie vertina saviraiškos galimybes, ir tuos, kurie niekina jiems nesuprantamą kūrybą ir t. t.

Tad kas dabar bus? Kada baigsis chaosas? Atsakymas slypi W.Sh. dramos formulėje. Kai viena pusė laimi, o kita žūva.