Dar vienas šūvis pro šalį. Taip galima pavadinti nedrąsų Lietuvos radijo ir televizijos komisijos veiksmą, kuriuo iš mūsų padangės pabandyta pašalinti dar vieną Rusijoje atšertą dezinformacijos antį. Pastarųjų mūsuose pasirodė gerokai anksčiau, nei užvirė Ukrainos katilas: kai Kremlius išsilaisvinusias SSRS respublikas ėmė vadinti ypač dviprasmiškai, artimuoju užsieniu, kai ES teisinėje oazėje įsikūrė PBK ir "Russia Today".

Nepaisant šių aiškių signalų, mūsų informacinės erdvės sargai kiekvieną naują ataką pasitinka nepasirengę – išvydę eilinę antį, griebia tuščiais šoviniais užtaisytą šautuvą ir imituoja gynybos veiksmus.

Jų pastangos lyg ir nuoširdžios, bet tokios beviltiškos, kad lieka tik konstatuoti: per du dešimtmečius neišmokome apsaugoti savo informacinės erdvės.

Tai padaryti iš tiesų nėra paprasta. Ypač – šaliai, išpažįstančiai žodžio laisvę, negalinčiai paprasčiausiai išjungti priešiškus kanalus.

Tačiau apsiginti nuo kryptingų dezinformacijos atakų įmanoma net ir nemosuojant kirviu. Ir apie juos visus du dešimtmečius buvo ne kartą kalbėta. Žiniasklaida yra ne tik ketvirtoji valdžia, ji yra ketvirtoji kolona, ant kurios laikosi šiuolaikinė valstybė – tai, vos atkūrę nepriklausomybę, girdėjome iš skandinavų, amerikiečių, vokiečių.

Kažkodėl mūsų valstybės atkūrėjai jais nepatikėjo. Tikėjo tik dienpinigiais, skiriamais visokių švietėjiškų seminarų dalyviams.

Dar vieną dieną jie įtikėjo, kad žiniasklaida – tai toks pats verslas kaip batai ar dešros, todėl negali būti jokios piliečių informacinio raštingumo skatinimo strategijos, jokių mokesčių lengvatų ar skandinaviškų modelių, kai valstybė pasirūpina, kad periferijoje neįsivyrautų informacijos monopolis. Nieko keista, kad tokiomis sąlygomis žiniasklaida ėmė elgtis, kaip išmanė, – jai svarbiausia tapo išgyventi.

Kur šiandien atsidurta – puikiai matome. Kol mokesčių lengvatų netekusi spauda kovojo dėl išlikimo ir kokybės standartų, visuomeninis transliuotojas gyveno nuolatinėje desperacijoje dėl naujų reformų, komercinės TV stotys ir kabelinės televizijos pripratino žiūrovus prie bukinančių laidų ir pigių rusiškos produkcijos paketų, iš kurių kyšo dezinformacijos ančių kojelės.

Šiandien turime tai, ko visai nenorėjome: net ir saugomi galingų NATO naikintuvų, jaučiamės beginkliai prieš svetimos valstybės propagandą.