Helsinkyje susipažinau su malonia trisdešimtmete Daniela. Kalba vyniojasi apie šį bei tą, pasisuka į profesines veiklas. Daniela pasakoja, kad dirba mokesčių inspekcijoje, kad jos įtemptas ir intensyvus darbas trunka nuo 8 val. ryto iki 5 val. pavakarės.

Klausiu, ar darbas jai patinka. Jauna moteris atsako teigiamai ir motyvuoja – tai pakankamai gerai apmokamas darbas, be to, jis tiesiogiai susijęs su jos išsilavinimu – finansais ir teise. Tik štai, sako mano pašnekovė, labai jau ribotas socialinis bendravimas jame. Darbo daug, praktiškai viskas – ypatingos skubos, tad net ir trumpiems pokalbiams prie arbatos laiko nebelieka.

Domiuosi toliau – o kaipgi ji sprendžia socialinio bendravimo stoką?

Atsakymas mane nustebino. Nes tokio sprendimo būdo dar nebuvau girdėjusi.

Iki praėjusio rudens Daniela vakarais mokėsi: lapkričio mėn. sėkmingai baigė magistro programą viename iš Helsinkio universitetų. Vadinasi, vakarais susitikdavo su studijų draugais.

O štai savaitgaliais ji dirbo ir tebedirba padavėja restorane, kuriame darbo grafikas jai palankus, o buvimas su maloniais kolegomis bei klientais kompensuoja bendravimo stoką.

Bet čia dar ne istorijos pabaiga.

Kaip minėjau, lapkričio mėnesį mokslai baigėsi, ir atsirado laisvo vakarinio laiko. Mergina nusprendė 2 kartus per savaitę nuo 6 iki 10 val. vakaro padirbėti prekybos centro kasoje. Tam reikėjo baigti mokymus, kas jai, teisės ir finansų magistrei, nesunkiai pavyko.

Apie darbą prekybos centro kasoje ji kalba pozityviai – koks jis paprastas po dieninės intensyvios biuro „programos“ – jai tereikia maloniai pasisveikinti, nuskenuoti prekes, priimti įmoką ir atsisveikinti. Tik tiek!

Negalėjau nepaklausti, kodėl ji taip daro, kada ji pailsi ir kam jai šito reikia.

Atsakymas buvo paprastas: „Aš turiu vieną rimtą darbą, ir du hobius – juose ilsiuosi. Be to, susitinku su draugais ir dar gaunu atlyginimą“.

Pokalbis su miela trisdešimtmete iš Suomijos vis sukasi mano galvoje. Bandau perkelti situaciją į Lietuvą. Ir paveikslas man niekaip nesiklijuoja, nors ir stengiuosi.

Kad jaunas žmogus dieną intensyviai dirba, o vakare rimtai mokosi – čia kaip ir aišku.

Kad jaunas žmogus, kuris visą savaitę intensyviai dirba ir mokosi, savaitgaliais eitų dirbti į restoraną – jau sunkiau įsivaizduoti.

Kad tas pats žmogus, įgijęs teisės ir finansų magistro diplomą, turintis neblogai apmokamą darbą, vakarais eitų dirbti prekybos centro kasoje – štai šitas vaizdas niekaip nesimaterializuoja Lietuvos kontekste.

O kad visa tai jaunas žmogus pateiktų kaip malonų gyvenimo būdą – čia jau visai iš fantastikos srities.

Verta paminėti, kad Suomijoje vakarinis kasoje dirbančiųjų valandinis įkainis dvigubėja – tai reglamentuoja šios šalies įstatymai.

Dar turiu paminėti, kad mano pašnekovė gimė Vietname; Suomijoje gyvena nuo penkerių – jau 25 metus.

Kartą per savaitę ji lanko šokius. Ypatingai domisi baletu; apie matytus pastatymus gali diskutuoti ilgai.

Teisės ir finansų studijas jauna moteris pasirinko, nes jai tai įdomu. Jos nuomone, būtina gerai žinoti šalies, kurioje gyveni, įstatymus.

Akivaizdu – Suomijoje socialinė apsauga ir veikiantys įstatymai daug draugiškesni ten gyvenantiems ir norintiems dirbti, jei lygintume su Lietuva.

Mane neramina tai, kad sunkiai atrasčiau savo rate žmonių, kurie taip elgtųsi ar skatintų taip elgtis savo vaikus. Daug dažniau Lietuvoje išgirstu „ne tam mokslus baigiau, kad būčiau pardavėjas ar padavėja“.

Jokiu būdu tai nėra kritika mano jaunai pašnekovei. Greičiau nuostaba gebėjimu kūrybiškai pažvelgi į situaciją bei daryti malonumo ir finansinės naudos teikiančius pasirinkimus. Žaviuosi jos gebėjimu planuoti laiką, veiklas, gebėjimu persijungti iš protinio į kitokio profilio darbą ir taip pailsėti; gebėjimu susiplanuoti kasdieninę rutiną:  būsto tvarkymą, maisto pirkimą, tėvų lankymą. Beje, esu tikra – be artimesnių žmonių palaikymo ar supratimo tai būtų komplikuočiau.

Žaviuosi ir šalimi, kurioje tai nesunkiai įmanoma – dirbti ir užsidirbti.

Žiūrint plačiau, tai požiūrio klausimas. Žmogaus į savo gyvenimą. Darbdavių požiūrio į darbuotoją. Valstybės požiūrio į žmogų. Aplinkinių įsivaizdavimas, kas dera ar nedera išsilavinimą įgijusiam piliečiui.

O gal yra dalykų, kurių aš nematau aplink save? Gal jūs galėtumėte pasidalinti panašiomis istorijomis? Būtų nepaprastai įdomu!