O siaube, tik nedainuokit! – ne sykį yra išsprūdę kokioj ilgoj užstalėj pamačius jau sutartinai besižiojančias tauriai kvepiančias giminaičių ir kitų figūrantų burnas. Bet kur tau, netrukdavo ir sakalėlis atskristi, ir žuvėdra baltoji pamoti. Įvairiais balsais ir tonacijom. Nors lįsk po stalu. Tiesa, būdavo lankančių saviveiklą, tai tie kiek gelbėdavo.
Mėgsta lietuviai dainuoti, dainuoja visose šventėse, radijuje, televizijoje, jei galėtų – dainuotų ir laikraščiuose. Panašiai dainingi gal tik bavarai ir italai. Jei Kaune vyksta kokia masinė šventė, joje pamatysi kelias scenas: vienose dainuos „liaudies kolektyvai“, kitose „popžvaigždės“, nuo dainų nepasislėpsi net užsibetonavęs ausis. Štai ir Dainų slėnis atgautas, bus galima visus dainorėlius lokalizuoti – užplėš taip, kad Panevėžyje girdėsis.
Tiesą sakant, jokio čia blogio: kas mėgsta, tedainuoja, kam patinka, tesiklauso. Tiktai nereikia viso to tapatinti nei su profesionaliąja šiuolaikine muzika, nei su menu apskritai. Kai nueini į kokį parodos atidarymą ar literatūros vakarą ir pamatai keliolika lankytojų, tampa įdomu, kur kiti „meno mėgėjai“ ir ar jiems liaudies dainorėliai nėra vieninteliai meno atstovai.
Yra Kaune vienas žanras, kuris tikrai gali atstovauti profesionalų meną ir būti mėgstamas tūkstančių – operetė. Kaunas labai operetiškas ir tai jam teikia tik žavesio. Štai ir Valstybės dienos proga šalia kitų tradicinių renginių (ar jie ne per tradiciniai?) – „Operetė Kauno pilyje“. Kauno pilį tikrai galima sieti su kunigaikščiu Mindaugu, operetę – gerokai mažiau. Vis dėlto tai neblogas festivalis, teesie.
Gatvių šventėse irgi dažniausiai pamatysi dainuojant, demonstruojant madas arba siūlant praeiviams įsitraukti į įvairius mergvakario lygio veiksmus. Na, tokia gatvės švenčių prigimtis, čia nieko nepaveiksi. Svarbu tik, ar masinio meno Kauno valdžiai pakanka, ar pagalvotina, kaip kuo daugiau kauniečių sudominti ir profesionaliuoju.
Po devynerių metų Kaunas pretenduoja tapti Europos kultūros sostine. Graži pretenzija, miestas visada turėjo ambicijų, atsirastų ir potencijos, tik jos paieškos ir skatinimas turi prasidėti jau dabar. Viena – Hanzos dienos arba Dainų šventė, visai kas kita – Europos kultūros sostinės renginių tinklelis. Šiek tiek nejauku būtų toje sostinėje vėl išvydus dešimtį scenų su dainorėliais. Tuomet darsyk tektų šūktelėti: o siaube, tik nedainuokit!
Naujausi komentarai