Mano nuomone, asmeninis tobulėjimas – žmogaus, kaip gamtos dalelės, prigimtinė savybė, nes evoliucionuoja gamta, evoliucionuoja socialinės struktūros, evoliucionuoja organizacijos, tobulėti siekia kiekvienas specialistas, to siekia visa organizacija kaip didesnė struktūra. Atrodo, jei specialistų ir organizacijos tobulėjimo kryptys sutampa, tai praturtina abu, kaip upės intakai, įsiliejantys į upę, teka ta pačia kryptimi, ją praturtindami ir sustiprindami.

Tačiau realybėje būna visko. Būna prieštaravimų, nesusikalbėjimo, konfrontacijos, silpninančios abi puses, dėl ko abiejų pusių lūkesčiai lieka nepatenkinami. Ir vietoj to, kad vieni kitus stiprintume, mes vieni kitus silpniname: juk laikrodžio sraigteliai gali judėti darniai ir sinchroniškai, o gali ir asinchroniškai, dėl vieno sraigtelio gali sugriūti visas mechanizmas, arba mechanizmas gali tą sraigtelį sulaužyti.

Kelios atotrūkio priežastys:

1. Įprastai darbdaviai ir darbuotojai turi skirtingas profesijos, darbo, jo rezultato vizijas, skirtingus lūkesčius. Abiem pusėms jie atrodo savaime suprantami, jų aklai laikomasi, labai dažnai tai lemia nusivylimą, demotyvaciją ir priešpriešą. Tikitės, kad jūsų nuomonės bus paisoma, nors neturite tos srities patirties ir žinių. Tikitės grįžtamojo ryšio, kuo daugiau tuo geriau: kitaip tariant, gauti Like kiekvienam veiksmui. Tikitės greitai kilti karjeros laiptais, balanso tarp darbo ir laisvalaikio, savirealizacijos pojūčio, bičiuliškos atmosferos darbe. Tikitės lengvai ir greitai perimti naują darbą ir naujausių tą lengvinančių technologijų.

Galite pasiūlyti gebėjimą naudotis tomis naujausiomis technologijomis, jokių tvarkų, autoritetų ir procedūrų nepaveiktą šviežią, autonomišką mąstymą. Galite supurtyti organizaciją ir priversti ją keistis, modernėti daugiau nei vadovai linkę tą daryti.

Mes gi tikimės, kad jūs tą darbo ir asmeninio gyvenimo balansą pasieksite išmokę valdyti savo laiką, nusistatyti prioritetus, produktyviai dirbti, orientuotis į rezultatą. Kartu viliamės, kad perimsite mūsų patirtį, nusistovėjusią tvarką, procedūras, ilgainiui jas tobulindami. Tikimės pagarbos pareigoms ir patirčiai, teiginių ir nurodymų nekvestionavimo. Kitaip tariant – saugaus, stabilaus ir valdomo augimo. O esame priversti ieškoti naujų vadovavimo formų: siekdami nevaldomą chaosą versti valdomu chaosu ir ieškoti naujų, kūrybiškų, valdymo formų, t. y. siekdami, kad visos upės vėl darniai tekėtų į tikslą, be jokių vidinių sūkurių ir užtvankų.

2. Toks skirtingas supratimas yra ne tik skirtingų kartų nulemto skirtingo požiūrio į darbą pasekmė, bet ir nulemtas nemažo atotrūkio tarp akademinio ir profesinio pasirengimo. Todėl jaunas darbuotojas niekaip negali peržengti slenksčio „be patirties nepriimame“. Jūs baigiate universitetą, manote, kad įsisavinote kursą, turite gerus pažymius, tačiau jums ne itin sekasi užsikabinti rinkoje, todėl tenka sutikti ne su norimu, o su siūlomu darbu ir atlyginimu. Tai lemia motyvaciją stengtis, tobulėti ir pan. Kadangi gaunate mažai, dirbate labai daug, stengiatės dirbti kuo greičiau ir kuo daugiau padaryti, nėra nei laiko, nei jėgų, nei malonumo gilintis. Taip per pirmuosius metus susiformuoja darbo įpročiai, kurie, kaip antras prigimimas, labai sunkiai pakeičiami, nusvyra rankos ir stumiamos dienos darbe „nuo algos iki algos“, nes nėra motyvacijos. Tuomet siekiantis rezultatų darbdavys vadovauja „lazdos ir meduolio“ principu. Tai gilina priešpriešą, jūs nesuprantate, ko jis iš jūsų nori: dirbate be užsidegimo, nekūrybiškai, mechaniškai, kas kerta per rezultatus ir galimybes profesionalumui augti kartu su atlyginimu.

O darbdaviai savo ruožtu nenori priimti darbuotojų be patirties, nes turi investuoti metus dvejus auginimui, kartais neturi tokios prabangos to daryti, nes nesijaučia esą mokymo įstaiga. Kai tai daro, labai gerai žino to kainą: vadovo gyvybinė energija eina ne verslui vystyti, o žmogui auginti, taigi rezultatas ten, kur energija. Išauginti puikūs specialistai pagal laisvo darbo judėjimo principus iškeliauja dirbti į užsienio kapitalo struktūras.

Jums atrodo, kad profesionaliam darbui reikalingos žinios, o darbdaviai žino, kad jos neveikia, jei nėra profesinių įgūdžių. Visų pirma, profesionalaus darbo įgūdžiai – tai pagrindas, siekiant augti ten, kur esi. Deja, pernelyg retai tuos pagrindus darbuotojai į savo pirmąją darbovietę atsineša iš šeimos ar iš universiteto. Darbas dažniausiai tampa ta vieta, kur darbuotojas ima visiškai atsakyti už savo gyvenimą, ir gauna atlygį, priklausantį nuo rezultatų. Tuo tarpu pradžioje nesiseka pasiekti rezultatų nei be profesinės patirties, nei be įgūdžių, tad siūlau:

1. Ieškoti darbdavių, vadovaujančių pagal ugdomojo vadovavimo principus ir gebančių šalia specifinių produkto ar paslaugos žinių išugdyti ir gebantį kvalifikuotai dirbti darbuotoją, suformuoti tam reikalingas jo asmenines ir profesines savybes ir pirmą darbo vietą rinktis pagal tai, kiek patirties galite įgyti, kiek naujo sužinoti savo pasirinkta profesinio augimo kryptimi, finansinė grąža ateis vėliau. Visgi pirmiausia išsiaiškinkite, ką patys galite darbdaviui pasiūlyti: tam tikru etapu, nesant daug patirties. Pirmosios darbo patirtys man labai siejasi su rezidentų, kai toliau mokaisi jau darbo vietoje ir gero būsimo specialisto šio etapo prioritetas visgi yra mokymasis, vieta, kur turėsite didžiausias galimybes mokytis toliau augti ir tobulėti kaip specialistai.

2. Atsiverti naujai patirčiai šalia jau turimos, nekritiško priėmimo esamos tvarkos. Panašiai kaip muzikoje: juk improvizuoti, pasireikšti savo talentui ir unikalumui galime leisti tik tada, kai iškalsime pagrindus – solfedį ir gamas. Kinai turi posakį „į pilną puodelį nieko negalima įpilti“. Iš tiesų žmogus, manantis, kad viską žino, pasmerktas likti ten, kur yra.

Jei darbą lyginsime su namu, tai diplomas yra namo pamatas, ant kurio visas namas laikysis, bet dar ne namas. Kaip augote universitete, taip reikia augti kaip profesionalui jau praktikoje. Sakoma, kad specialistu gali vadintis tik po kelerių metų praktikos toje srityje. Iki 2 metų esi besimokantis srityje, kai jau turi akademinių žinių, keletą metų praktikos ir gyvenimiškos patirties. Tęsiant rezidento temą pasidalinsiu istoriją apie merginą, medicinos akademijoje baigusią šeimos gydytojos specialybę ir norėjusią keletą metų padirbėti Vokietijoje. Kandidatuodama į šią vietą ji labai išdidžiai pateikdavo savo gydytojos diplomą, tačiau, didelei savo nuostabai, pusę metų niekas jos niekur nepriėmė, kol galų gale vienoje ligoninėje jai buvo pasiūlyta dirbti... sanitare. Mergina labai arogantiškai pasipiktino: na kaip aš, juk gydytoja, ir dabar basonus nešiosiu. Vis dėlto padirbėjusi pusę metų sanitare, susidūrusi ne su vadovėliuose aprašytomis, o su realiomis ligomis, bėdomis, paskui padirbėjusi sesele ir galop tik po metų paaukštinta į šeimos gydytojas, ji dabar visiems sako nesuvokianti, kaip žmones tik po universiteto galima leisti gydyti žmones.

Pasitikrinkite ar turite (išsiugdėte) šias asmenines savybes:

1. Koncentracija. Kur mūsų dėmesys, ten nukreipiama ir mūsų psichinė energija. O kur psichinė energija, ten ir bus rezultatas (kokybė lygi 100 proc. dėmesio). Tinkama koncentracija tokia, kai įsigilinus į darbą negirdimi šalia plepantys kolegos, pypsintys telefonai ir pan. Yra paprastas dėmesio išlaikymo testas: ant balto lapo nupieškite pusės centimetro diametro juodą tašką ir fiksuokite laiką, kiek gebate į jį žiūrėti, nematydami nieko kito – balto lapo ar to, kas už jo. Šnekėjimas darbo metu niekaip nedera su reikiama koncentracija. Asmeniškai manau, kad darbo metu kalbėti galima tik tuomet, kai dirba rankos, o galva laisva. O jei dirbama galva, tai tą akimirką, kai dėmesys nuėjo į pašnekovą, atsakinėjant į laišką ar dirbant su duomenimis, rankos rašo kažką iš inercijos, toje vietoje lauk klaidos, panašiai krenta rezultatyvumas, kai darbas nuolat pertraukiamas tam, kad persimestumėte su kolegomis replikomis, pasitikrintumėte socialinius tinklus. Patikrinta. Teisingas darbo režimas yra koncentracijos periodus kaitalioti su atsipalaidavimo, analogiškai kaip krepšinio aikštelėje. Varžybų metu siekiant rezultato būtinas susitelkimas, tempas, kryptingumas, tikslingumas, perduodant kamuolį niekas nesustoja aptarti naujos varžovo šukuosenos, tam yra pertraukėlės.

2. Planavimas. Pasiskirstyti darbą porcijomis kas dieną, pasiliekant laiko manevruoti susidūrus su nenumatytais atvejais. Kartais labai didelė ir kompleksinė užduotis veikia gniuždančiai, tad lieka žmogiška pagunda ją tempti „iki paskutinės nakties“. Man gerai padeda mintis, „kad ir didelį dramblį galima suvalgyti mažomis porcijomis“, vieną po kitos, diena po dienos, taigi išskaidyti užduotį į daug etapų ir priskirti kiekvienai porcijai tarpinius terminus. Taip pat sveika pradėti nuo sunkiausių, nemaloniausių užduočių, kad jos nebeveiktų savo gniuždančiu svoriu.

3. Disciplina. Kiekviena diena atsineša savo dienos iššūkius, problemas ir idėjas, tad jei pasiduosim pagundai nebaigti tos dienos darbų ir jie nusikels rytdienai, tai vogsim energiją iš rytdienos, dirbdami vakarykščius darbus. Mūsų tikslai arba nusikels tolyn, arba jiems neliks tiek energijos ir laiko, kad juos realizuotume taip, kaip sumanėme.

4. Punktualumas. Gavę užduotį labai atsakingai įsivertinkite, kiek jums reikės laiko jai atlikti ir ar telpate į nurodytus laiko rėmus. Jei matote, kad nespėjate pateikti laiku, sakykite iš karto, kai kyla tokia grėsmė, kad vadovas turėtų manevravimo laisvę įjungti kitą komandos narį į komandą ir pan. Nieko nėra baisiau, kai darbuotojas atėjus terminui darbo nepadaro ir ima teisintis, taip jis paveda sako kolegas ir visą įmonę. Kokybė – tai reikiamu laiku, sutarta apimtimi pateiktas darbas.

Niekam nereikia tobulo kalėdinio atviruko per Velykas. Jūsų tikslas – labai atsakingai įsivertinti savo pajėgumą ir suprasti, kad klientui ir darbdaviui į kokybiško darbo sąvoką įeina ir atlikimas reikiamu laiku.

5.PRO-aktyvus elgesys versus RE-aktyvus elgesys. Visų pirmiau išvardytų gebėjimų padeda siekti proaktyvus elgesio modelis. Kai savo darbe išsigryniname prioritetinius darbus, norimą pasiekti rezultatą, aiškų terminą ir savo darbą organizuojame taip, kad kas dieną planingai pasistūmėtume to tikslo link ir, jei lieka laiko, darytume visą kitą. Reaktyvus elgesys – kuomet mūsų darbo dieną sudaro reagavimas į visas ateinančias užklausas, skambučius, skubiausius darbus, labiausiai rėkiančius ir dėmesio reikalaujančius kolegas ar maloniausius dirgiklius (socialinių tinklų pypsėjimus), taip išsibarstę nebeturime nei jėgų, nei laiko svarbiausiems darbams.

6. Atidumas detalėms, pedantiškumas. Nėra nesvarbių dalykų. Geriausia ne vertinti svarbus-nesvarbus, o nusistatyti viską daryti vienodai kruopščiai ir atidžiai. Toks įgūdis mažuose dalykuose pravers ir dideliuose.

7. Savo darbo struktūravimas, kad ir pagal visiems žinomą formulę: svarbūs-skubūs, svarbūs-neskubūs, nesvarbūs-skubūs, nesvarbūs-neskubūs.

8. Atsakomybė. Sakoma, vien šios savybės pakanka atskirti gerą specialistą nuo prasto.

Suaugęs žmogus prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, taip pat už savo šeimą, už savo atliekamą darbą – tai brandos požymis. Vėliau jis jaučiasi atsakingas už savo socialinę aplinką, jaučiasi atsakingu savo valstybės piliečiu. Atsakomybė prasideda nuo mažų dalykų, pirmiausia reikia būti atsakingam už savo žodžius: mano žodis – mano parašas. Būti vieningam savo žodžiais, veiksmais ir poelgiais – tai puiki investicija į ateitį formuojant žmogaus, kuriuo galima pasikliauti, reputaciją.

9. Perfekcionizmas. Tobulėjantis žmogus visada iš savęs reikalauja geriausio rezultato, ir tai tampa įpročiu. Darbai turi būti daromi ne dėl pliusų ataskaitoje.

10. Iniciatyvumas. Darbdaviai pastebi, vertina ir skatina tuos, kurie pirma patys stengiasi duoti įmonei – iniciatyvą, idėją, sirgimą už komandą ir rezultatus, atsakomybę. O tada jau darbdavys tas pastangas atlygina. Dažnai darbuotojas žiūri, ką gausiu. Ir jei gausiu – tada gal jau duosiu. Toks modelis niekada nesuveikia jokiame darbe.

11. Užsispyrimas, tvirta valia. Sakoma, kiekvienas darbas kartu su savimi atsineša dvi jėgas – vienas, padedančias siekti tikslo, kitas priešpriešines, trukdančias jo siekti (siekiantiesiems tikslo tenka susidurti su išorinėmis priežastimis: ligomis, techniniais gedimais, kolegų aplaidumu, įveikti vidines – tingulį, inertiškumą, nenorą išeiti iš komforto zonos ir pan.). Sakoma, kad tvirta asmenybė yra  stipresnė už tas priešpriešines jėgas ir, nepaisydama jokių aplinkybių, pasiekia tikslą. Tuo tarpu silpna už jų slepiasi, žerdama pasiteisinsimus, kodėl tikslas nepasiektas. Pasauliui nereikia pasiteisinimų, kodėl kažkas nepadaryta, klientui nereikia pasiteisinimų, vadovui nereikia pasiteisinimų, visiems reikia reikiamo rezultato reikiamu metu. Jei vienas žmogus negeba to daryti, bus pakeistas gebančiu.

12. Meilė tam darbui, kurį tuo metu darai. Sakoma: jei negali dirbti savo mylimo darbo, tai pamilk tą, kurį tuo metu darai. Čia slypi viskas: ir perfekcionizmas, ir kūrybiškumas, ir koncentracija, ir visi kiti pirmiau suminėti dalykai.

Profesinės savybės:

1. Komunikacinės:

a) nebijokite klausti. Pastebėjau, kad jauni žmonės bijo klausti, manydami, jog taip parodys savo neišmanymą. Patikėkit manimi – mes laimingi gaudami daug klausimų, nes taip tiksliai žinom, kiek ir kokių jums dar reikia suteikti žinių, jas pagilinti, pakomentuoti, pakartoti. Tik girdėdami vienas kitą būsime partnerystėje, leidžiančioje augti. Nes jei tylite, mes žinom, kad jūs nežinot, bet nežinom kur ir kiek – tai įprastai pamatome iš prasto rezultato, kuris įmonei per didelė prabanga, taigi neišvengiamai skatina mus didesnei kontrolei, keliančiai didesnę įtampą ir dar prastesnius rezultatus, ir taip ratas užsidaro.

b) skirkite dalykinę komunikaciją nuo buitinės. Dalykinės kalbos skiriamieji bruožai yra kalbos ekonomija ir kalbos tikslumas, lakoniškumas, konkretumas, aiškumas. Darbdaviai, kaip ir sutuoktiniai, neskaito jūsų minčių, tačiau, skirtingai nei sutuoktiniai, jie neturi laiko visoms jūsų mintims. Atliekant kasdienes užduotis, dirbant komandoje, esant dideliam tempui, didelės perduodamos informacijos srautui, netiksli, nekonkreti perteklinė kalba kaip kreivai padėtas degtukas gali sugriauti visą statomą piramidę. Įsivaizduokit, kad kalba, skirta apsikeisti informacija, perduoti darbus, paaiškinti situaciją, duoti nurodymus, turi būti tokia, kaip programavimas – ji turi būti itin tiksli, vienas žodis, viena prasmė, itin konkreti, kaip instrukcija. To paties principo pravartu prisilaikyti rašant laiškus klientams ar susirinkimų metu. Laikas – didžiausia vertybė tad, gerbdami savo pašnekovo laiką ir vertindami savąjį, neužpilkite jo nereikalingų žodžių kriokliu.

Buitinė kalba daugiaprasmė, daugiasluoksnė, spontaniška, chaotiška, joje daug emocinio atspalvio, subjektyvumo, ją palikite darbo pertraukėlėms. Vėl tęsiant analogiją su krepšiniu, kai yra didelis tempas, tai komunikacija vykdoma kaip komanda „metu kamuolį, gaudyk“, visa kita – pertekliniai plepalai.

2. Įgykite komandinio darbo įgūdžius.  Kaip skiriasi dalykinė ir buitinė komunikacija, taip komanda skiriasi nuo „chebros“. Komanda – tai darnus skirtingų specialistų darbas vienam tikslui pasiekti. Kiekvienas turi savo atsakomybės sritis ir ribas, kiekvienas atlieka savo unikalias funkcijas, tačiau, siekiant darbo organizuotumo, kiekvienas turi žinoti ne tik savo sritį, bet ir labai tiksliai jos ribas, t. y. kas kurią darbo dalį daro ir nuo kurio momento kas perima darbą. Turi būti apsitarta, kada, kaip, kas perduodama. Vėl lygiai taip pat, kaip krepšinyje: jei aš stoviu gynyboje, tai tiksliai žinau, ką ir kada turiu daryti ir kada jau perduodu „kamuolį“ t. y. atsakomybę, užduotį kolegai. Perdavimo momentas turi būti labai aiškiai sutartas, kad nebūtų taip, kad metu, o nėra kam gaudyti, taigi proceso grandinėje negali būti „pakibusių“ vietų, kurioms nepriskirta atsakomybė. Žaidėjai žino savo funkcijas, atsakomybę ir ribas, tačiau žaidžia pagal bendras „žaidimo“ taisykles.

3. Apibrėžkite kompetencijos ribas (specializaciją). Toliau labai svarbu apibrėžti savo kompetencijos ribas: nesiimkite tų darbų, kurie nėra jūsų specializacija, dėl kurių atlikimo kokybės nesate tikri. Reputacija – jūsų pagrindinis turtas, o ji neatsiejama nuo kvalifikacijos ir mano pirmiau minėtų dalykų. Pasirinkite vieną kryptį, kurioje specializuositės ir siekite tobulumo joje, atsisakykite iliuzijų, kad galite būti profesionalus visur. Kryptis gali būti arba į plotį, arba į gylį. Taigi kuo geriau apibrėšite savo kompetencijos sritį ir jos ribas, tuo labiau galėsite gilintis į jos niuansus, tuo  konkurencingesnis ir labiau vertinamas tapsite.

4. Pirma išmokite dirbti labai kokybiškai, o paskui jau didinti tempą. Pradžioje sveika šiek tiek abejoti savimi ir pasiimti mažesnę užduotį, nei pajėgtumėte padaryti, ir turimą laiko rezervą išnaudoti tikrinant save dėl žmogiškų, techninių žinių klaidų, tikrinant šaltinius ir pan.

5. Analizuokite savo klaidas, išgaukite iš jų pamokas. Natūralu klysti, natūralu patirti nesėkmę, natūralu nepasiekti rezultato, lygiai taip pat natūralu iš klaidų mokytis. Mokosi visi, kurie siekia nesustoti vietoje – tiek darbuotojai, tiek ir jų darbdaviai, skiriasi tik klaidos, principas tas pats, kurio esmė  ̶  išeiti iš komforto zonos, nes labai dažnai siekdami joje likti, įjungiame „gynybinį režimą“ ir teisinamės „nepavyko, nes Jonas, Petras..., aplinka kalta“, visada galime rasti, kas kitas kaltas, tačiau nuo to niekas nepasikeis, liksime nieko neišmokę, nieko negavę, išskyrus blogas emocijas ir tvirtą mano pažadą, kad situacija ir vėl, ir vėl pasikartos. Kita alternatyva  ̶  atlikti tos situacijos auditą ir atrasti sau bent vieną vietą kur galėjom padaryti kitaip, kad rezultatas galėtų būti kitas, gal laiko planavimas, gal perklausti kolegų kaip sekasi eigoje o ne terminui pasibaigus ir pan. Vertingiausios pamokos gaunamos iš klaidų o sėkmė ne „ištinka“ o suplanuojama, pasimokius iš nesėkmių.

6. Orientuokitės ne į procedūras, o į rezultatą, jos yra pagalbinė priemonė, o ne tikslas.

7. Produktyvumas. Klaidos ir nepatenkinti klientai ar vadovas ne vienintelis rodiklis darbo kokybei įvertinti. Įmonėse dabar labai sėkmingai diegiamas LEAN. Lygiai tą pačią metodiką galima pritaikyti ir kiekvienam darbuotojui savo atliekamo darbo procesų analizei. Raskite spragas, kurios „suvalgo“ daugiausia jūsų laiko, raskite technologiją ar metodą, kuris leistų optimizuoti procesus, t. y. nuo „dirbti sunkiai modelio pereiti prie dirbti išmaniai“. Čia kaip nežinant kelio eiti aplinkkeliu ir ilgą laiką vaikštant tuo pačiu maršrutu rasti vis trumpesnių keliukų.

8.Tobulėkite kaip asmenybės ir kaip specialistai. Domėkitės naujausiomis tendencijomis savo srityje, kaip ir naujausiomis technologijomis, kitaip ilgainiui liksite įdomūs ir vertingi tik patys sau: 1997– 1999 metais man patyrę vertėjai sakydavo: „aš tai per geras vertėjas, kad dėl tavęs su tuo kompu versčiau, jei reikalauji iš manęs su juo versti, tai pati ir atsispausdink mano ranka rašytą tekstą“. Tie patyrę vertėjai labai greitai tapo geri, patyrę tik sau. „Patyręs“ – tai reiškia nestovėti vietoje profesine ir technologijų prasme, mums, filologams, labai sunku įsisavinti technologinius dalykus, bet be jų, kad ir kaip keltume savo kvalifikaciją, po kokių penkerių metų niekam nebūsime įdomūs.

Tas sąrašas čia nesibaigia, tačiau manau, kad toliau jį patys galite pratęsti, neišvengiamai atrasdami savus metodus, jei dirbate savirealizacijos džiaugsmą teikiantį darbą. Ir iš tiesų nesvarbu, nuo ko viskas prasideda: nuo bandymų žaisti krepšinį vienam prieš penkis, nuo basonų nešiojimo ar nuo aukščiausių piramidžių dėliojimo iš degtukų. Viską laikant pamoka ir randant galimybių kasdien pasisemti žinių, pradžioje minėta upė įgauna srovę ir pagreitį ir apimtį – nebaisūs jokie vingiai ir užtvankos, kai yra jėgos pralaužti, įžvalgumo apeiti, išminties nepasiduoti saugiems stovinčio vandens užutekiams ir nepaisant nieko tiesiog eiti.