Jis gimė baptistų pastoriaus šeimoje ir užaugęs sėkmingai kopė dvasinės, akademinės ir visuomeninės karjeros kopėčiomis. Įtaigus žemas balsas, krikščionybe persmelktos mintys, pacifistinė poza ir blogiems vaikams ne kartą atleidusio šeimos patriarcho veido išraiška M. K. Jaunesniajam pelnė ne tik savų juodaodžių, bet ir baltųjų simpatijas.

Antrasis taip pat gimė tos pačios protestantiškos konfesijos atstovo šeimoje, tačiau jo gyvenimas iš pradžių nesiklostė sėkmingai. 1929 m. kažkas sudegino Little‘ų šeimos namus, o dar po poros metų mįslingomis aplinkybėmis mirė Malcolmo tėvas Earlas. 1939 m. septynių vaikų motina, Little‘ų matrona Louise buvo pripažinta psichiškai neįgalia ir uždaryta į beprotnamį, kuriame praleido porą dešimtmečių.

Vėliau Malcolmas dėl visų savo gyvenimo negandų ir vargų kaltino baltaodžius bei jų rasizmą. Iš pradžių likimas jį atvedė į kriminalinį pasaulį, iš jo – į kalėjimą, kur Malcolmo laukė puiki biblioteka ir daug laisvo laiko, kurį jis galėjo paskirti skaitymui bei apmąstymams. Įkalinimo įstaigoje jis susipažino su siaura, juodaodžių viršenybę skelbiančia islamo atšaka, ir netrukus tapo jos išpažinėju.

Išėjęs iš kalėjimo ir įsiliejęs į Islamo tautos (Nation of Islam) judėjimo gretas, Malcolmas savo charizma ne tik pritraukė naujų šalininkų, bet ir atkreipė JAV žiniasklaidos bei Federalinio tyrimų biuro agentų dėmesį. Savo viešuose pasisakymuose jis visada kalbėdavo aštriai ir kandžiai, negailėdamas karčių žodžių baltaodžiams, tačiau už demagogija tvoskiančios retorikos slėpėsi mąstantis ir ieškantis žmogus, trokštantis perprasti gyvenimo paslaptis.

Vėliau abu šie mįslingomis aplinkybėmis nužudyti vyrai reprezentuoja JAV juodaodžių kovą su vidaus ir išorės demonais, jų siekius atrasti savąją tapatybę ir pelnyti kitų bendruomenės narių pripažinimą. Svarbiausias istorinis procesas, iki šių dienų darantis įtaką afroamerikiečių gyvenimui ir trukdantis jiems jaustis visaverte JAV dalimi, yra vergija.

Žmogaus pavertimas kito asmens nuosavybe buvo praktikuojamas nuo labai senų laikų, o vergovės formų ir apraiškų galima rasti bene visose žinomose civilizacijose. Norint kolonizuoti naujai atrastus Amerikos žemynus ir pasiimti juose slypinčius turtus, reikėjo daug pigios darbo jėgos. Vietiniai indėnai greitai pasirodė netinkami sunkiam darbui žemės ūkyje ir tauriųjų metalų kasyklose, o iš Europos atvežtos ligos juos kone išnaikino.

Baltieji europiečiai anksčiau ar vėliau būtų pradėję reikalauti didesnio atlyginimo ir geresnių darbo sąlygų. Piečiau Sacharos gyvenantys juodaodžiai buvo stiprūs, ištvermingi, pripratę prie atogrąžų klimato ir turėjo didelę žemės kultūrų auginimo bei gyvulininkystės patirtį.

Manoma, kad pirmieji juodaodžius vergus į Senąjį Pasaulį pradėjo gabenti portugalų ir ispanų kolonistai XVI a. pradžioje. Vėliau jų pavyzdžiu pasekė olandai, prancūzai, britai ir netgi danai. Baltieji europiečiai tuo metu neturėjo tokių technologijų, kad galėtų karine grėsme šokdinti sunkaus gyvenimo užgrūdintą Juodąjį žemyną, tačiau vergų prekyba augo ir plėtėsi.

Didžiąją dalį "prekių" baltaodžiams atiduodavo jų juodieji broliai. Afrikietiškas nacionalizmas ir rasinė vienybė tuo metu dar veikiausiai neegzistavo, bendras tikėjimas irgi mažai ką lemdavo, o skirtingais dialektais kalbančios gentys nuolatos pliekėsi tarpusavyje. Kiekviena gentis iš karo parsivesdavo belaisvių, be to, visose bendruomenėse nuolat atsirasdavo socialiai degradavusių skolininkų ar ekscentriškų asmenų, "kurie daugumai nepatikdavo". Kodėl gi jais visais neatsikračius mainais į vertingus blyškiaveidžių daiktus (pvz., šautuvus)?

Progresyvieji jaunuoliai ir kairieji intelektualai galėtų atkirsti, kad baltieji kurstė afrikiečių karus, tačiau tai vis tiek nepaneigia faktų, jog gyvosios jėgos "įsisavinimas" ir išsiuntimas į svečias šalis Afrikoje buvo praktikuojamas dar iki Amerikos atradimo.

Juodaodžių "kruizas" per Atlantą būdavo sunkus. Nuogi, sukaustyti grandinėmis, kankinami maisto stokos ir ligų, susispaudę vienas šalia kito, terorizuojami prižiūrėtojų, jie skausmingai plaukdavo į tamsią nežinią. Dažnas neišgyvendavo. Atvykę į Senąjį Pasaulį, juodaodžiai neretai būdavo apkrikštijami ir atsidurdavo aukso arba sidabro kasyklose, ryžių, tabako, medvilnės, cukranendrių, kavos ir kakavos plantacijose.

Darbo ir gyvenimo sąlygos būdavo sunkios, o apie jokį atlygį niekas net nesvajodavo. Būdavo dirbama tiek, kiek reikia, ir džiaugiamasi tuo, kas numesta. Maištaujantys ar prasižengiantys būdavo žiauriai baudžiami. Tie, kuriuos lydėdavo sėkmė, tapdavo baltųjų šeimininkų asmeniniais tarnais arba kvalifikuotais amatininkais.

Liūdniausias likimas laukdavo dailesnių juodaodžių moterų. Kritusios šeimininkui į akį, jos neretai tapdavo lytinės prievartos aukomis, tačiau tuo pat metu baltojo pono meiluže tapusi juodaodė galėdavo tikėtis ir tam tikrų privilegijų. Šeimininkas galėdavo būti gobšus arba dosnus, užjaučiantis arba sadistiškas, tačiau kai kuriems vergams jo mirtis dažniausiai tapdavo itin skausminga tragedija.

Šeimininko "išvyka" į kitą pasaulį reiškė, kad dalis jo turto bus parduota aukcione, o tame pačiame ūkyje vergaujantys šeimos nariai, draugai ar mylimieji veikiausiai bus išskirti ir išsiųsti naujiems savininkams.

Per Atlantą besidriekiantis, Afriką, Ameriką ir Europą jungiantis vergovės kelias ne vienam asmeniui atnešė milžiniškus turtus, tačiau XVIII a. pabaigoje dalis baltųjų į šią praktiką pradėjo žvelgti itin skeptiškai. 1787 m. gegužės 22 d. vienoje Londono parduotuvėje dvylika žmonių, skatinami nežinomų tikslų, suformavo visuomeninę organizaciją, siekiančią paspartinti vergovės uždraudimą Didžiosios Britanijos imperijoje.