Ar pas mus dar yra elgetų? Šį klausimą pernai teko girdėti tiems, kurie prašė miestiečių pirkti produktų vadinamajam maisto bankui. Ką padarysi, daugelyje pasaulio valstybių yra piliečių, dėl įvairių aplinkybių atsidūrusių užribyje.

Žinau, kad Klaipėdoje yra žmonių, dirbančių šalpos darbą. Be panegirikų jie atlieka savo misiją: sunkiau besiverčiantiems padeda rasti atsparos tašką.

Ko gero, daugelis yra matę per pietus į Turgaus gatvėje esančią Sandorą prie Evangelikų liuteronų bažnyčios skubančius žmones. Darbo dienomis 40 žmonių čia gauna karšto maisto. Anot Magdalenos Piklaps, dalį lėšų maitinimui ir virėjai išlaikyti gauna iš Vokietijos. Dar priduria "maisto bankas".

Be to, labdara iš Vokietijos taip pat parduodama žmonėms, kurie už ją minimaliai sumoka, kitaip sakant, aukoja tai pačiai Sandorai. Ir nieko nuostabaus čia nėra – juk šiose patalpose ir prieš karą buvo Sandora. Dabar tiesiog tęsiami šie gražūs darbai.

Gerai pamenu, kai prieš keletą metų buvo įkurta labdaros valgykla netoli stoties, Šaulių gatvėje, dar nuo prieškario metų išlikusiame vilų gyvenamajame rajone, kuriame sovietmečiu gyveno nomenklatūros žmonės, o Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe – naujieji turtuoliai.

Pati buvau liudininkė, kai į šią valgyklą buvo atvežta labdara iš Vokietijos: elektrinė viryklė, indai, stalo įrankiai, puodai, rūbai, avalynė. Tačiau dabar valgykla uždaryta.

Girdėjau, jog ji prakutusiems žmonėms buvo tarsi krislas akyje. Tarp valgyklos steigėjų buvo Eugenija Gajauskaitė, visuomenininkas Dionyzas Varkalis. Pastarasis sakė, kad viskas buvo gerai, kol labdaros valgykla, kurioje maitinosi apie 100 žmonių, priklausė Lietuvos piliečių sąjungai. Kai nuo Piliečių sąjungos atsiskyrė, prasidėjo konfliktai. Dionyzas teigė, jog valgyklos nuomos sutarties nepavyko pratęsti. Kur dėjosi visas atvežtas turtas, neaišku.

Jokia naujiena, kad elgetų mieste pilna. Ir dažnam miestiečiui yra tekę patirti savotišką vargetų šantažą. Kokia yra ta mūsų valstybės socialinė politika, jeigu piliečiams, atsidūrusiems užribyje, yra patogiau elgetauti, o ne stengtis patiems savarankiškai gyventi? Kodėl trypiamas žmogiškas orumas?

Esu neblogai susipažinsi su Vokietijos socialinės pagalbos sistema. Netgi išmoningiems Rytų Europos piliečiams elgetauti ten tapo sudėtinga. Neturi leidimo – ištiesta ranka gali stovėti tol, kol susidursi su pareigūnais. Mat laisvoje šalyje žmogus išties yra laisvas daryti ką jis nori, tačiau toji laisvė negali trikdyti aplinkinių laisvės. Žmogiškas orumas – aukščiau visko!

Ir Vokietijoje yra vadinamosios dienos valgyklos. Pietų čia ateina ne tik varguoliai ar sunkiai besiverčiantieji, bet ir vieniši, senyvo amžiaus žmonės, kurių vargšais nepavadinsi, bet kuriems sunkoka išsivirti pietus. Pagaliau tarpusavio bendravimas yra neatsiejama šių pietų dalis. Tokios dienos valgyklos įkurtos prie bažnyčių. Ir jokios gėdos nėra į jas eiti.

Gėda yra stovėti ištiesta ranka gatvėje. Kas turi likti iš žmogaus, jeigu jame nebeliko šio jausmo? Būtent valdžios veikėjai turėtų nepatogiai jaustis, matydami elgetaujančius piliečius.

Tie, kas gyveno Vakaruose, žino, jog prieš Kalėdas beveik kasdien gauni laiškus su prašymais padėti neįgaliųjų, žuvusių karių ir kitokioms draugijoms, sunkiai besiverčiantiems Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos žmonėms, ypač vaikams.

Visada randi kam ištiesti pagalbos ranką, nes visada yra vargingiau gyvenančių už tave. Ir kažkodėl ten, Vakaruose, net nekyla klausimas, ar dar yra vargetų. Kodėl ten, Vakaruose, tas labdaros teikimas yra taip sutvarkytas, kad pagalbą pirmiausiai gauna tie, kam ji išties reikalinga, o ne tarpininkai. Tai, regis, suprato ir vakariečiai, kurie keliolika metų vežė labdaras į Lietuvą. Juk ir gaunantys labdarą privalo suprasti, jog ji – ne amžina.

Elgetavimas neturi tapti gyvenimo būdu.