Tradicija pasibaigus metams susumuoti vertingiausias gyvenimo akimirkas veikiausiai yra labai sena, atsiradusi su pirmaisiais kalendoriais, taigi daug senesnė nei prieš 120 metų atsiradęs kinematografas, kurį jo autoriai – broliai Lumiere'ai suskubo pavadinti išradimu be ateities. Vis dėlto paties kino ateitį, t.y. jo egzistavimo galimybę, matyt, lėmė šis nuolatinis žmonijos potraukis atsigręžti į praėjusį laiką, noras jį užfiksuoti – juk kinas yra ne kas kita kaip, naudojant technologijas, sustingdytas laikas, kuriam menininkas suteikė ypatingą formą.

Noras atsigręžti į praėjusį laiką ir atrasti jame tai, kas buvo geriausia, kai kada įgauna ir vertingo sąrašo formą (kalendorius taip pat yra sąrašas, tik kitokios paskirties). Kokie metai buvo kinui ir jo gerbėjams Lietuvoje? Spręsti apie tai galima ne tik aptarus kelias – ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamas – dėmesio vertas lietuviškas premjeras, bet ir lietuviškų kino ekranų turinį sugretinus su pasaulio kino leidinių ir metų pabaigoje kritikų sudaromais geriausių metų filmų sąrašais.

Legendinis prancūzų kino leidinys "Cahiers du cinéma " nustebino ne tik pirmąją vietą geriausių 2015 m. dešimtuke skyręs nedaug kur pastebėtai Nanni Moretti dramai "Mano motina" ("Mia madre", 2015, "Scanorama"), bet ir į devintąją išrinkęs dviejų lietuvių paauglių merginų meilės istoriją – režisierės Alantės Kavaitės filmą "Sangailės vasara" (2015, "Kino pavasaris"). Lietuvoje kartu su Prancūzijos ir Nyderlandų atstovais kurta "Sangailės vasara" startavo laimėdama vieną didžiųjų prizų JAV nepriklausomų filmų festivalyje "Sundance". Gražiai nufilmuota, jausminga meilės istorija ir toliau sulaukia palankių tarptautinių vertinimų, tačiau lietuviškas filmas nėra toks subtilus, lyginant su neseniai panašią istoriją pasakojusiu Abdellatifo Kechiche's filmu "Adelės gyvenimas. I ir II skyrius".

Geriausias nekonvencialaus kino pavyzdys praėjusiais metais galėtų būti šeštąją vietą prancūziškųjų "Kino sąsiuvinių" sąraše užėmusi argentiniečio Lisandro Alonso juosta "Chaucha" ("Jauja", 2014 m., "Kino pavasaris"). Istorija apie Patagonijos stepėse pasiklydusį, pabėgusios dukters ieškantį tėvą pasakojama atsisakius dramaturginių klišių, žiūrovo žvilgsniui suteikiama daugybė laiko įsijausti į filme vyraujančią nepaprastą spalvų, statiškos kameros ir kadrų kompozicijų harmoniją.

Nepriklausomo kino naujienų portalo "Indiewire" kritikai pirmąją vietą skyrė australo George’o Millerio distopiniam filmui "Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias" ("Mad Max: Fury Road", 2015). Šiuolaikiniame veiksmo kine dar neregėtą formą G.Milleris savo pasakojimui suteikė naudodamasis dar kone prieš šimtmetį išvystyta Sergejaus Eizenšteino intelektualaus montažo ir Busterio Keatono vizualia, neretai akrobatine kino kalba. "Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias" beveik nesiremia žodžiais ir dialogais (jo įprastą scenarijų atstojo kiekvieną sceną detaliai vaizduojantys piešiniai), dykumos automobilių persekiojimo scenos jame primena siurrealistinius paveikslus, dėmesį prikausto žaismingas ir dinamiškas montažas. Trečiosios "Makso" filmo dalies varomoji jėga tapo ne tik anksčiau jau eksploatuotos bendražmogiškos etinės, bet ir feministinės idėjos.

Britų kino žurnalas "Sight & Sound", susumavęs 168 kino ekspertų balsus, pirmąją vietą skyrė Taivano režisieriaus Hou Hsiao-hsieno filmui "Žudikė" ("The Assassin", 2015, "Scanorama"). Šiam darbui balsus skyrė tokie žymūs kritikai kaip Jamesas Hobermanas, Geoffas Andrew, Adrianas Martinas, Richardas Portonas.

"Žudikė" – wuxia (Kinijos kovos menų) žanro filmas, sukurtas remiantis Tangų dinastijos pasakojimais apie tobulai kovos menus įvaldžiusią žudikę, kuriai kelią pastoja jausmai ir moralė. Ilgi šio lėčiausio kada nors sukurto kovinio filmo filmavimo planai, minimalus kameros judėjimas ir meistriška kadruotė yra tobulas, senovės Kinijos tapybą ekrane atgaivinantis paveikslas. Vaizdams ypatingo nežemiškumo suteikia natūralūs, tarp kameros ir jos objekto – filmo veikėjų įsiterpę šydai ir filtrai: medžių šakos, rūkas, žvakių liepsnos ar šilko užuolaidos. Šis ramus ir paslaptingas filmas reikalauja ypatingo dėmesio ir bent kelių peržiūrų. Viena jo tobulumo priežasčių – kinematografinės tiesos siekiantis režisierius montuodamas filmą nepalieka nei vieno jo sumanymo neatitikusio kadro, Hsiao-hsienui svarbi kiekviena garso, vaizdo ir aktoriaus pasirodymo detalė.

Tarp šiemečių geriausių filmų figūruoja ir keli svarbūs, unikalūs visame kino kontekste vaidybiniai filmai apie holokausto patirtį. Daugiasluoksnis, klasikinio kino įkvėptas vokiečio Christiano Petzoldo "Feniksas" ("Phoenix", "Kino pavasaris") kelia kaltės, sąžinės ir tapatybės klausimus po Aušvico, vengro Laszló Nemeso debiutinis vaidybinis filmas "Sauliaus sūnus" ("Saul fia", 2015, "Scanorama") dvasinį išgyvenimą šioje koncentracijos stovykloje parodo taip kaip dar niekas iki šiol.

Aptarti filmai (ir dar nepaminėti, kiti svarbūs Lietuvoje rodyti filmai, kaip pvz., Jafaro Panahio "Taxi", Andrew Haighso "45 metai", Roy Anderssono "Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį" ir kt.) yra labai skirtingi ir nesulyginami. Visi jie verti ypatingo dėmesio ir geriausio metų filmo titulo (skirtingos vietos parodo ne kurio nors vieno filmo pranašumą, bet tik kritikų simpatijas).

Šiandien nė viena meno šaka nepasižymi tokiu populiarumu kaip kinas, kurio ateitimi dėl vienų ar kitų priežasčių abejojo jo išradėjai. Ryškiausias naujienas – visus minėtus kino kūrinius Lietuvoje, Kaune, galėjome matyti tuo pačiu metu su kitų, net ir daug gilesnes kino tradicijas, kino kultūrą (ir geresnę kino platinimo situaciją) turinčiais šalių gyventojais. Šiuos kino kūrinius kauniečiai galėjo išvysti daug greičiau nei, pvz., meno pasaulyje dominuojančias dailės, literatūros naujienas ir teatro premjeras.

Bet ar visada vertingiausiems šios meno šakos – kino – darbams atsiranda tinkama vieta? 2016-aisiais sužinosime, ar kurie nors iš minėtų filmų turės ateitį Lietuvoje, Kaune, t.y. ar sulauks jie mūsų kino platintojų dėmesio? Ar dar ilgai tokie filmai pas mus išliks tarsi retai trumpam pražystantys egzotiški augalai – pamatyti juos mes galime tik vieną kartą, kai jie vieninteliam seansui įsispraudžia į masiškai prasiblaškyti skirtus repertuarus.