Natūralu, kad artėjant pabaigai metų, kurie gal kada nors gaus skambų pirmosios XXI a. krizės lūžio (ar tik jos preliudijos) pavadinimą, daugeliui žūtbūt norisi išvysti kokią nors vilties spingsulę, ne vien akliną totalios recesijos sieną.

Štai vienas pasaulinis viešųjų ryšių tinklas, aktyviai dirbantis su aukščiausiomis pustuzinio šalių institucijomis, įtakingomis finansų organizacijomis, neseniai paskelbė globalią "Gerų žinių" strategiją, kurios tikslas – "užtikrinti socialiniam, ekonominiam gyvybingumui palaikyti tinkamą pozityvaus nusiteikimo atmosferą". Idėja, išdėstyta "Gerų žinių" strategijos preambulėje, tarsi ir paprasta, nors daug kam atrodytų ir kiek paradoksali.

Pasirodo, jei viskas prasidėjo nuo nepateisinamai išpūsto ir vėliau sprogusio lūkesčių burbulo, gal tiesiog reikia sukurti naują lūkesčių struktūrą, naują "rožinę svajonę", kuri mobilizuotų žmones ir padėtų jiems atrasti prasmę veikti.

Esą vakarietiška sistema, dėl industrinės revoliucijos tapusi globalia, yra neatskiriamai susijusi su europiečių kultūros pamatine tikslo, prasmės (gr. – Logos) kategorija. Kinas ar vietnamietis gali pasitenkinti "darbu dėl darbo", vakariečiui gi būtina savo darbą įprasminti, tarsi surasti su juo personalizuotą santykį. Ištirpus prasmei, užtemus tikslams vakarietis neišvengiamai praranda pagrindą po kojomis. Nes gyvenimas, suformuotas Vakarų kultūros vertybių, neįmanomas be prasmės, tiksliau, be prasmių ir tikslų sistemos, be ideologijos.

Yrant tradicinei, šimtmečiais puoselėtai ideologinei sistemai, į paviršių ima plaukti įvairios drumzlės – tokios kaip, pavyzdžiui, fašizmas, komunizmas, nacionalizmas, nacionalsocializmas. Visos baisiausios XX a. ideologijos užgimė į depresiją pakliuvusiuose Vakaruose ir vėliau tarsi epidemija paplito po platųjį pasaulį.

"Gerų žinių" strategijoje tvirtinama, kad šiandien, vertinant globaliu mastu, padėtis yra tikrai grėsminga. Vartojimo kultūros ir vakarietiškų vertybių suformuoti žmonės vis labiau apimami totalinės depresijos ir sparčiai praranda ideologinį imunitetą. Jie pasiruošę griebtis bet ko, kad tik galėtų užpildyti "idėjų vakuumą". Pasak "Gerų žinių" strategijos autorių, palyginti su mums gręsiančia ideologine pandemija, paukščių, kiaulių ar koks nors kitas "ragų ir kanopų" gripas būtų nerūpestinga repeticija. Tokia ideologinė pandemija, įtraukianti plačiuosius gyventojų sluoksnius įvairiose šalyse, gali tapti virtinės nekontroliuojamų konfliktų priežastimi. Nenumaldomai artėjanti ekologinė katastrofa, priversianti įtempti visas jėgas kovoje dėl išlikimo, būtų ne tik grėsmingas ideloginės pandemijos fonas, bet ir reikšmingas veiksnys, verčiantis globalizuotis lokalinius konfliktų židinius.

Taigi išbristi iš krizės, anot "Gerų žinių" strategijos, nepadės nuogas realizmas, neapgalvotas ir neatsakingas paišymas tikrovės, kokia ji tarsi yra iš tikrųjų. Šiandien esą verkiant reikia motyvaciją sukuriančio jausmo, minties šuolio. Nes atskiri faktai niekada nemotyvuoja – motyvuoja tik idėjos. Kitaip tariant, veikti skatina tik tam tikru būdu susieti faktai, sukuriantys savotišką "energetinę grandinę". Geros, pozityvios žinios jau savaime produkuoja prasmę ir suponuoja tikslus.

Vienas esminių ir, matyt, labiausiai ginčytinų pasiūlymų, kuriuos pateikia "Gerų žinių" strategijos autoriai, yra susijęs su pozityvių, įkvepiančių naujienų gamybos technogija. Žinios yra pernelyg svarbus dalykas, kad jį būtų galima patikėti vien žiniasklaidai, tvirtinama "Gerų žinių" strategijoje. Būtina suprasti, jog vadinamoji laisva, o iš tiesų komercinė, į vartotoją ir reklamos davėją orientuota žiniasklaida, ne tik nepadeda išbristi iš globalios krizės, bet ir gramzdina gilyn. Pasak "Gerų žinių" strategijos autorių, naujienų gamybai ir prekybai žiniomis turėtų būti taikomi kur kas griežtesni kriterijai, nei yra dabar. Esą jei niekas sąmoningai nesirūpina geromis žiniomis, žinios turi tendenciją tapti blogomis ir destruktyviomis. Tai nereiškia, kad mes užmerkiame akis, tai reiškia, kad pagaliau turime pradėti nuo elementarios psichologinės ir moralinės higienos reikalavimų. Būtina suvokti, kad destruktyvi žinia pati gali veikti destruktyviai ir su ja reikia elgtis labai atsargiai – kaip su rūgštimi ar sprogstamąja medžiaga.

"Gerų žinių" strategijoje nekviečiama kurti naujos ideologijos, bet mėginama siūlyti reguliuoti didžiulį poveikį visuomenės sąmonei turintį žinių srautą.

Ar tokie "Gerų žinių" strategijos autorių siūlymai yra tik krizinės sąmonės apraiškos, dar vienas patogus būdas apriboti žiniasklaidos laisvę, ar jie yra jau seniai pribrendęs dalykas, vienas būdų išbristi iš krizės? Geriausia žinia ta, jog niekas neverčia staiga nuspręsti vienaip ar kitaip. Tai kiekvieno žmogaus asmeninio pasirinkimo reikalas.