Savaitės pėdos

Išlaikyti valdžią įprastais metodais

Ar pastebėjote, kaip nuo gegužės 1 d. laikraštyje pasikeitė rašinių teisėsaugos tema stilius? Juose mažiau informacijos, daugelyje neminimos pavardės, geriausiu atveju tik vardai. Rašiniuose beveik necituojami pareigūnų pasisakymai. Kodėl taip yra? Reikalas tas, kad nuo gegužės 1 d. įsigalioję įstatymai draudžia skelbti ikiteisminio tyrimo duomenis. Už tai net numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Teoriškai tai skamba humaniškai: kad netrukdytų tyrimui, kad šis tyrimas būtų objektyvus, kad nepakenktų nukentėjusiesiems, liudytojams, nepilnamečiams ir t.t. Tačiau tai nieko nauja: iki šiol taip pat buvo numatyta atsakomybė už parengtinio tardymo neskelbtinų duomenų paskelbimą be oficialaus leidimo, buvo skelbiamas visas sąrašas draudžiamų temų, numatytos priemonės apsaugoti asmens garbę ir orumą. Kam prireikė sumažinti žiniasklaidos galimybes iki minimumo, paliekant jas oficialių teisėsaugos organų pranešimų skelbėja.

Balandžio pabaigoje Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras I.Laucius aiškino žurnalistams, kad nauja tvarka liečia tik prokuratūros tiriamas bylas, o policijos darbo tai neliečia.

Tačiau jau kitą dieną policijos vadovai gavo generalinio komisaro V.Grigaravičiaus raštą, kuriuo buvo primintas įstatymas ir nurodyta, kad be prokuroro žinios niekam neleidžiama skelbti su tyrimu susijusios informacijos.

Tai labai patiko policijos ir prokuratūros darbuotojams. Dabar kriminalistai, budėtojai ir patruliai atsisako bendrauti su žurnalistais. Jei anksčiau galima buvo pasikalbėti su tardytoja ar kriminalistu ir sužinoti, kaip įtariamasis elgėsi sulaikymo metu, kas buvo rasta, ar jis prisipažįsta įvykdęs nusikaltimą, tai dabar to neliko.

Tiesa, Klaipėdos VPK atstovas spaudai A.Strumyla be priekaištų dirba savo darbą, tačiau žmogaus galimybės nėra beribės - keturi dienraščiai, keturios televizijos, kelios radijo stotys, dvi informacinės agentūros kasdien reikalauja naujų žinių. Maža to, kiek teko girdėti, prokurorai periodiškai bando jį “paauklėti”, esą jis paskleidė informaciją nesuderinęs su jais.

O ką gali suderinti, kai šių eilučių autorius paskambinęs prokurorui išgirsta, jog tas su šia medžiaga nesusipažinęs, kad jis jau išėjęs namo, arba pasiūlo paskambinti po kelių savaičių, kai tyrimas bus pasibaigęs. Prokuroras dirba nuo 8 iki 17 val., o žurnalistai, ypač dirbantys televizijoje, dažnai renka medžiagą vakarais, naktimis. Kur tada rasti prokurorą?

Mūsų manymu, šios iniciatyvos atėjo iš Vilniaus, kai spauda ėmė demaskuoti valdžios atstovų ir jų šeimos narių bei draugų vykdomas nedorybes. Pasinaudoję savo galimybėmis jie priėmė įstatymus, kuriais žiniasklaidai uždėjo storą apynasrį. Tai labai palanku ir provincijose, nes lengviau tapo slėpti savo darbo trūkumus. Ar laimės nuo to visuomenė ir demokratija? Vargu.

Kaip rodo įvykiai Raseiniuose, teisėtvarka nepajėgi kovoti su nusikalstamumu ir korupcija, o visuomenės iniciatyvos valdžiai nepageidaujamos, nes parodo valdančiųjų kastos bejėgiškumą. Kelių blokavimai, susideginimo akcijos, savisaugos būrių kūrimasis - bręstančio konflikto pranašai. Valdžia save gelbėti bando įprastu būdu - užgniaužti žiniasklaidą.