Apie patirtį dėstant atkurtame VDU, Kanados lietuvių gyvenimą ir lietuvišką identitetą – pokalbis su profesore dr. Indre Čuplinskas.

Domina ir dukras

Gimusi Toronte ir užaugusi didžiausioje lietuvių bendruomenėje Kanadoje, prisimindama savo vaikystę, I.Čuplinskas pasakojo, kad jautėsi lyg augtų dideliame lietuviškame kaime. „Vaikystėje lankiau lietuviškas mokyklas, šokau tautinius šokius, dainavau chore. Čia Toronte yra įsikūrusios net dvi lietuviškos parapijos, veikia lietuviškos kapinės. Visas mūsų socialinis gyvenimas buvo lietuviškas: visi tėvų draugai buvo lietuviai, kalbėjome lietuviškai, bendravome su lietuvių bendruomenėmis kitose šalyse“, – teigia pašnekovė, šiuo metu jau šešioliktus metus gyvenanti Vakarų Kanadoje, Edmontone, kur taip pat yra ir vietinės lietuvių bendruomenės pirmininkė.

Pasak I.Čuplinskas, įsitraukti į Edmontono lietuvių bendruomenės veiklą paskatino keletas veiksnių, iš kurių svarbiausias – noras, kad jos pačios dukra geriau suvoktų savo identitetą. „Noriu toliau galėti kalbėti lietuviškai, o tam būtina rasti ta pačia kalba bendrauti galinčių žmonių. Vadovauti lietuvių bendruomenei Edmontone nusprendžiau dėl savo dukros. Šiuo metu jai yra dvylika metų ir noriu, kad ji ne tik suprastų ir kalbėtų lietuviškai. Noriu, kad ji turėtų savo bendruomenę, kuri yra dalis jos identiteto. Kalbos mokėjimas atveria naujų galimybių pažinti šalį per jos žmones, kultūrą ir geriau suvokti savo vietą pasaulyje. Aš noriu, kad šias galimybes turėtų ir mano dukra. Kad lietuviškas identitetas netaptų vien privačiu dalyku, svarbu puoselėti bendruomenę, kuri išeina už šeimos ar privačių draugysčių ribų“, – teigė Kanados lietuvė

Jos teigimu, šiomis dienomis prie identiteto išsaugojimo klausimo prisideda ir besikeičianti politinė situacija.

„Pati augau Šaltojo karo metais ir tas lietuviškos kultūros puoselėjimas taip pat turėjo politinę prasmę. Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, identiteto išsaugojimo klausimas tampa kaip niekad aktualus. Svarbu, kad lietuviai, gyvenantys už Lietuvos ribų, skatintų savo šalių valdžias remti ukrainiečius, o šio tikslo lengviau siekti bendruomenėje nei pavieniui“, – tautiečius susivienyti skatino I.Čuplinskas.

Vis dėlto, Edmontono lietuvių bendruomenės pirmininkės teigimu, pagrindine bendruomenės ašimi turi tapti siekis puoselėti draugystės ryšius.

Išskirtinė galimybė

Kalbėdama apie savo ryšius su Lietuva, pašnekovė prisiminė ir 1987 m. įvykusį pirmąjį vizitą į savo tėvų ir senelių šalį. „Kai augi bendruomenėje, kurioje nuolat kalbama apie Lietuvą, pažįsti ją per literatūrą, dainas, tačiau nesi jos niekad matęs realybėje, ji atrodo kartu ir sava, ir svetima. Tuomet atvykęs suvoki, kad čia gyvena dar 3 mln. žmonių, kuriems tai taip pat yra ir jų Lietuva, o lietuvių kalba nebėra vien tik tavo vieno privati kalba“, – pasakojo istorikė dr. I.Čuplinskas.

Praėjus keleriems metams po pirmojo vizito į Lietuvą, pašnekovė į šalį grįžo šiai jau atgavus nepriklausomybę. Šįkart – ne tik aplankyti artimųjų, bet jau ir kaip dėstytoja Šv.Antano Religinių Studijų Institute, kuris tuomet ruošėsi afilijuotis su VDU Katalikų teologijos fakultetu.

Lietuvoje istorikai puikai atlieka savo darbą, tyrinėja ir pristato istoriją iš įvairiausių perspektyvų.

Kelerius metus trukusį dėstymo etapą šioje, nors ir trumpai veikusioje, aukštojoje mokykloje istorikė ir religijotyrininkė prisimena kaip išskirtinį tarpsnį savo gyvenime.

„Buvau ką tik baigusi magistro studijas Liuveno universitete, Belgijoje. Nepriklausomybė buvo ką tik atgauta, o kolegija dar tik kūrėsi. Studentams staiga atsivėrė galimybių mokytis naujų dalykų, nes iki tol sovietinėje Lietuvoje studijuoti su krikščionybe susijusius dalykus beveik nebuvo įmanoma. Kadangi pažinojau keletą pranciškonų ir studenčių, taip pat studijavusių Liuvene, pasiteiravau, ar mane, turinčią tik magistro laipsnį, priimtų šiek tiek dėstyti krikščionybės, Bažnyčios istorijos ir anglų kalbos. Ir mane priėmė“, – prisiminė dr. I.Čuplinskas ir akcentavo, kad tai buvo entuziastingiausia studentų karta, su kuria jai kada yra tekę dirbti.

Svarbi misija

Pasiteiravus, kokią Lietuvą mokslininkė mato žvelgdama į ją iš šalies, istorikė atkreipia dėmesį, kad šiuo metu aktualiausiais tampa tiek Lietuvoje, tiek Kanadoje ar kitose šalyse keliami opūs, su istorine atmintimi susiję klausimai.

„Lietuvoje istorikai puikai atlieka savo darbą, tyrinėja ir pristato istoriją iš įvairiausių perspektyvų. Svarbu, kad jie savo tyrimų rezultatus populiarintų pasitelkdami romanus ar populiariąją kultūrą. Tiek Lietuvoje, tiek ir kitur pasaulyje tai, kaip mes įsivaizduojame savo praeitį, daro įtaką tam, kaip gebame suvokti save dabartinio pasaulio kontekste. Šiuo metu Kanadoje vyksta debatai ir keliami opūs klausimai dėl vietinių čiabuvių teisių ir kaip jie buvo traktuojami švietimo įstaigose. Be abejo, į tai įsipina ir krikščionybės, Katalikų bažnyčios istorija. Tas pats vyksta ir Lietuvoje. Vis dar gvildenami opūs klausimai apie Antrąjį pasaulinį karą, žydų, musulmonų istoriją Lietuvoje. Turime skatinti istorikus ir toliau dirbti šį darbą ir viešai kalbėti apie savo tyrimus – sukomplikuoti žmonėms jų identiteto suvokimą. Tai yra dalis valstybės, tautos, pilietiškumo formavimo. Kai sukomplikuoji istoriją, tada tampa sunkiau užsidaryti labai siaurame savo identiteto suvokime“, – pastebėjimais dalijosi religijotyrininkė dr. I.Čuplinskas.