Ūmai įsiplieskusi Norvegijoje gyvenančio lietuvio berniuko drama Lietuvos vaikų politikos klausimą pavertė pagrindinių diskusijų tema. Regis, turėtume džiaugtis, kad Lietuvoje apskritai vyksta kažkokie debatai, tačiau ar jie bus vaisingi?

Iki šiol visos viešos diskusijos apie šeimos, vaikų politiką baigdavosi ne taika, bet paliaubomis, kuriomis nė viena pusė iki galo nėra patenkinta. Kodėl? Priežastis visai paprasta: diskutuojama iš esmės apie vaikų auklėjimą, o ne apie tai, kaip sukurti Lietuvos vaikams palankią aplinką. Ir tikslas – ne padėti vaikams, bet nugalėti oponentą.

Griežtiesiems kasdienio šalto dušo šalininkams atrodo, kad visi vaikai vienodai gali – ir nori – gyvenimą priimti tarsi mūšį, kuriame laimi tas, kurio kojos greitesnės, alkūnės aštresnės, o šypsena saldesnė. Kitoje pusėje – šiltnaminės vaikystės puoselėtojai, kuriuos mėgstama suniveliuoti iki vienalytės konservatorių masės, prikišti jai tamsumą, puritonišką pasaulėžiūrą ir tarpukarį siekiančią pasaulėvoką.

Ši konfrontacija labai primena nuolatinį kartų konfliktą, kurį neišvengiamai paveldime iš kartos į kartą, kai dėl vienturčio anūko auklėjimo susipeša seneliai ir tėvai – laiko patikrinta praktika prieš naujausią teoriją. Tikslą – anūko gerovę – abi kartos pasiekia tik tada, kai girdi argumentus, kai išmintis praturtinama naujovėmis.

Ar tikrai šio modelio neįmanoma pritaikyti ir tuomet, kai vaiko gerovės siekiama aukštesniu, valstybės, lygiu? Vien etikečių klijavimas, noras konstruktyvų dialogą paversti kurčio ir aklo bendravimu, niekur neatves. Piketai ir panieka neva kylančiam naujam patvorinių maištui yra ideali terpė dar labiau suvešėti senoms problemoms, kurias paveldėję iš taip nekenčiamo sovietmečio sėkmingai paliksime savo vaikams.