Kas negerai su Vakarų pasaulio ekonomikomis ir netgi su pačiu ekonomikos mokslu? Taip šiandien klausia 2006 m. Nobelio ekonomikos premijos laureatas, amerikietis Edmundas Phelpsas ir atsako: tai priklauso nuo to, apie ką kalbame – ar apie gerovę, ar apie teisingumą?

Naujausiame kas dvi savaites išeinančiame žurnale „New York Review of Books“ ekonomistas, Kolumbijos universiteto Niujorke profesorius  E. Phelpsas rašo, jog „daug kas Vakarų Europoje ir Amerikoje mano, jog mūsų ūkio sistemos gerokai neteisingos, nors tą teisingumą mes, ekonomistai, suprantame kiek skirtingai.

Vieni, jau kelis dešimtmečius vadovaujami britų ekonomisto Anthony‘io Atkinsono, Vakaruose įžiūri iš naujo pasireiškiantį „paauksuotąjį amžių“, koks gyvavo XIX-ojo šimtmečio pabaigos bei XX-ojo pradžios Amerikoje ir pasižymėjo didele pajamų ir turtų nelygybe.

Šie ekonomistai, remdamiesi XIX a. anglų filosofo Jeremy‘io Benthamo utilitaristiniu požiūriu, siūlo perskirstyti žmonių pajamas: dalį jų atimti iš daugiau uždirbančiųjų ir perleisti mažiau uždirbantiesiems taip, kad susidarytų tam tikras geriausias „naudingumų balansas“.“

„Tik neaišku, ar tai iš tiesų būtų teisinga, – rašo E. Phelpsas. – Todėl kiti ekonomistai daugiau domisi amerikiečių filosofo Johno Rawlso knyga „Teisingumo teorija“, kurioje nusigręžiama nuo J. Benthamo ir skelbiama, jog ekonominis teisingumas reikalauja, kad valstybė, naudodamasi mokesčių ir subsidijų politika, pakeltų prasčiausiai atlyginamų žmonių pajamas iki aukščiausio įmanomo lygio. Tik tokiu būdu vargingiausieji galės pajusti apčiuopiamos naudos iš bendros ekonominės veiklos.

Šiedu požiūriai – J. Benthamo ir J. Rawlso – konkuruoja ir šiandien. Benthamininkų požiūris pagimdė valstybės kaip korporacijos idėją. Pasak jos, šalies vyriausybė privalo teikti paramą pinigais, mokestinėmis lengvatomis ar nemokamomis paslaugomis tam tikroms, dažnai ne pačioms vargingiausioms interesų grupėms – bendrovėms, profsąjungoms, vartotojams –, kurios tos paramos prašo,  ir ją privalu teikti tol, kol dar nesibaigia pinigai. 

Tad nenuostabu, kad tenkinant tokį didžiulį skirtingų interesų kiekį, jų, tų pinigų, ir nebelieka už mažą algą dirbantiesiems paremti.

O J. Rawlso šalininkams irgi JAV Kongese nepasisekė. Tiesa, 1975 m. jie prastūmė finansų lengvatas mažai uždirbančioms motinoms su mažamečiais vaikais, tačiau tos lengvatos nepadeda visiems kitiems mažai uždirbantiesiems, o kai kuriais atvejais jos netgi sumažina bevaikių motinų ir šeimos neturinčių vyrų įplaukas.

Europoje kai kurios šalys išleidžia daug daugiau pinigų nei JAV įdarbinimo subsidijoms, tačiau statistinės analizės parodė, kad tai neturėjo didelio poveikio algų lygiui ar nedarbo sumažinimui.

Taigi politinės priemonės nebuvo itin veiksmingos, mažinant mažiau privilegijuotų visuomenės narių vargą. Tačiau per pastaruosius keturis dešimtmečius įsisiūbavusios laisvosios rinkos ūkio jėgos – pirmiausia produktyvumo mažėjimai Vakarų šalyse ir, žinoma, globalizacija, perkėlusi didelę dalį prasčiau apmokamų gamybos procesų į Aziją – toliau daro savo be jokio pasipriešinimo ir smukdo tiek užimtumo rodiklius, tiek daugumos darbuotojų atlyginimus.

Dėl to mažiau privilegijuoti žmonės ne tik neteko piniginių įplaukų, jiems sunyko ir tai, ką ekonomistai vadina įtraukimu. Tai – priėjimas prie darbo vietų, teikiančių tokį užsiėmimą ir atlygį, kuris skatintų žmonių savigarbą. 

O to įtraukimo trūko ir anksčiau. Amerikoje juodaodžiai miestų paaugliai jau seniai atkirsti nuo padorios ekonominės veiklos. Prancūzijoje panašiai nuo įtraukimo stokos kenčia buvę šiaurės afrikiečiai. Didelėje Europos dalyje dedama per mažai pastangų įtraukti romų tautybės žmones.

Šis Vakarų ekonominių sistemų trūkumas yra tuo pačiu ir ekonomikos mokslo trūkumas, tęsia profesorius E. Phelpsas.

Anot jo, klasikinė  politinės ekonomijos idėja buvo leisti algų lygiui smukti tiek, kiek rinka leidžia, ir tada visiems virš prarajos ištiesti „socialinės apsaugos tinklą“ su šiais komponentais: neapmokestinamas pajamų minimumas, draudimas nuo nedarbo, nemokamas ar mažai kainuojantys  maistas, būstas, apranga, sveikatos  apsauga.

Tačiau šitokia politika, net jeigu padoriai įgyvendinama, o dažnai taip nebūna, neatsižvelgia į tai, jog daugeliui žmonių be galo svarbus dar vienas dalykas – bent dalį savo gyvenimo skirti kažkam daugiau nei tik gaminių vartojimui ir laisvalaikio praleidimui.

Žmonės trokšta būti tokioje bendruomenėje, kurioje galėtų dalyvauti ir augti bei save žmogiškai realizuoti. Deja, mūsų politinė ekonomika tiesiog kurčia tokio žmonių įtraukimo ir įsitraukimo į bendruomenę poreikiui  – ir neieško būdų kaip tą įsitraukimą skatinti.

Yra ir dar viena neteisingumo rūšis. Padorius užsiėmimus turintys darbuotojai neteisinga laiko tokią ekonomiką, kurioje jiems ar jų vaikams trūksta galimybių pakilti dar aukščiau. O kaip tik tai šiuo metu darosi vis sunkiau.

Net ir „paauksuotame amžiuje“ daugelis magnatų pradėdavo nuo nulio. Neteisingumo pojūtis mūsų laikais kyla iš to, kad privilegijos atrodo nepelnytos: tie, kurie jau atsidūrę aukščiau, per savo pažintis korporacijose, profesionalų asociacijose, profsąjungose, gildijose, laikosi įsikibę savo pozicijų ir šiltas vieteles išsaugo savo vaikams.

Tačiau nors žmonėms reikia teisingos ekonomikos, kad išlaikytų asmeninę ir nacionalinę  savigarbą, – J. Rawlsas teisigumą laikė visuomenės pirmąja dorybe, – teisingumas nėra vienintelis dalykas, kurio žmonėms iš savo ūkio sistemos laukia.

Jiems reikia sistemos, kuri būtų ne tik teisinga, bet ir gera, kuri leistų žmonėms praturtėti ne tik materialiai, bet ir dvasiškai – sakysim, per savo meistriškai įvaldytą ir vykdomą užsiėmimą.

Jiems reikia sąlygų susikurti gerą gyvenimą – tokį, kuriame naudodamiesi savo vaizduote, lavindami savo kūrybingumą, leisdamiesi į intriguojančias keliones nežinomybėn, darydami poveikį pasauliui, jie tarptų kaip asmenys, suklestėtų, patirtų nebūtinai materialinę, tačiau visų pirma vidinę dvasinę naudą, nors materialiniai pasiekimai ir gali būti priemonė stiebtis nematerialių tikslų link.“

Kaip teigė rašytojas Kabiras Sehgalis, „pinigai yra kaip kraujas, jų reikia gyvybei, tačiau jie – ne gyvenimo tikslas“.

„Kaip galėtų tokia gero gyvenimo samprata visuomenėje įsigalėti?“ – klausia ekonomistas Edmundas Phelpsas Niujorko publikacijoje, bet apie tai – kitą kartą.